Lietuvos pakraštyje – rojaus kampelis
Jau penktą šimtmetį skaičiuojantys Jūžintai įsikūrę pietiniame Rokiškio rajono pakraštyje. Prieš keletą dešimtmečių, kai dar priklausė vėliau panaikintam Dusetų rajonui ir buvo kolūkio centras, miestelis klestėjo – jame veikė sviesto gamykla, transporto dirbtuvės, netoliese buvo kasamos durpės. Dusetų rajoną panaikinus ir jo teritoriją prijungus prie Zarasų, Utenos ir bei Rokiškio rajonų, Jūžintai, pasak vietos gyventojų, virto užkampiu. Mat miestelio apylinkės - kalvotos ir ežeringos, šalia tyvuliuoja siauras ir ilgas ežeras tokiu pačiu pavadinimu, todėl vasarą, norint susisiekti su kaimynais, tekdavo tolokai plaukti. Paprasčiau keliauti būdavo žiemą, kai ežerą padengdavo ledas.
Buvęs žinomas žurnalistas, dabar – parlamentaras S.Pabedinskas Jūžintuose gyveno iki 1962 metų, kai baigė vidurinę mokyklą ir išvyko studijuoti į Vilnių. Jis iki šiol su nostalgija mini vaikystės ir paauglystės metus, bėgusius šiame miestelyje. Anot politiko, pokario metais viena didžiausių pramogų tenykščiams vaikams buvo anapus ežero įrengta mašinų ir traktorių stotis: „Būdavo, atveža naują traktorių arba ekskavatorių. Vaikai būriu per pertrauką lėkdavo pažiūrėti, kaip jie atrodo.“
Ne mažiau džiaugsmo tiek mažiems, tiek seniems jūžintiškiams pokario metais sukeldavo kinas, vėliau – ir vakarietiškos muzikos plokštelės. Į filmų peržiūras ir muzikos perklausas gyventojai ateidavo prieš valandą ar dar anksčiau, surinkdavo pinigų papildomam seansui. Tokio pat dėmesio sulaukė ir pirmasis autobuso pasirodymas Jūžintuose – jo pasitikti susirinko nemažas būrys miestelėnų, ir Antaliepties hidroelektrinės statyba – pradėję gauti elektrą žmonės net naktimis lauke gėrėdavosi degančiomis lempomis.
Aplink Jūžintus esama nemažai miškų, kur ne tik auga skanios uogos bei grybai, bet ir pasitaiko gyvačių. Be to, netoliese esančiuose Minkūnuose nuo seno buvo kasamos durpės. Prieš kelis dešimtmečius aplinkinių miestų gyventojai vasaromis dažnai atvykdavo į durpyną padirbėti, o jūžintiškiai traukdavo pasmalsauti, kaip miestiečiai, užuot atostogavę, durpes varto.
Tuo tarpu žiemą gyventojai mėgaudavosi žirgų lenktynėmis – jei nevykdavo į Sartus, tai bent surengdavo savo lenktynes ant užšalusio Jūžintų ežero. Be to, vandenį padengęs ledas padėdavo ištisus mėnesius išsaugoti nesugedusią sviesto gamyklos produkciją. Iškirsti didžiuliai ledo gabalai būdavo nuvežami į sviesto gamyklą ir, apiberti pjuvenomis, šaltį išlaikydavo iki vasaros. Pasak S.Pabedinsko, per karščius vaikai mėgdavo atsikirsti blizgančio ledo gabaliuką ir jį laižyti kaip saldainį.
Dėl unikalios geografinės padėties parlamentaras gimtuosius Jūžintus vadina ir rojaus kampeliu, ir Bermudų trikampiu. Kadangi miestelis „pasimetęs“ tarp kalvų, ežerų ir miškų, vietos gyventojai anksčiau retai keliaudavo kitur. Todėl tarp tenykščių gyventojų, kurie kartu ir mokydavosi, ir dirbdavo, ir pramogaudavo, susiformavo stiprūs ryšiai. Stiprioje bendruomenėje, spėjo S.Pabedinskas, galėjo lengviau iškilti talentingi žmonės.
Stiprūs ir sporte, ir muzikoje
„Atrodo, kad Jūžintus gaubia kažkokia labai gera aura“, - įsitikinęs realybės šou „Kelias į žvaigždes“ laimėtojas Andrius, šiuo metu apsistojęs Klaipėdoje ir įrašinėjantis po kelių savaičių pasirodysiantį debiutinį albumą.
Pasak jo, jūžintiškiai iki šiol geru žodžiu mini išgarsėjusius savo žemiečius, prisimena juos per visas miestelio šventes ir sveikina atvykusius paviešėti. Iš Jūžintų kilę žmonės mielai lankosi vidurinės mokyklos jubiliejuose, kitose didesnėse šventėse.
Nors žymieji jūžintiškiai jau seniai įsikūrę Vilniuje, S.Pabedinsko teigimu, paprastai jie susitinka ne sostinėje, o būtent per didžiąsias miestelio šventes, pavyzdžiui, per šv.Onos atlaidus, kuriais garsėja vietos bažnyčia.
Kaip pasakojo Andrius, Jūžintų vaikai nuo mažens muzikuoja, sportuoja, vaidina mėgėjiškuose spektakliuose, užsiima kitokia saviveikla. “Mes ir muzikoje, ir sporte esame nemažai pasiekę. Kai aš dar mokiausi mokykloje ir sportuodavau, tiek apskrities, tiek respublikinėse varžybose užimdavome aukštas vietas. O į koncertus, būdavo, iš mokyklos kartais nuvažiuodavo po 20 atlikėjų. Visi stebėdavosi – toks nedidelis miestelis, o atvažiuoja po du autobusiukus žmonių“, - pasakojo realybės šou nugalėtojas.
Kad jūžintiškius itin traukia menas bei saviveikla, patvirtino ir S.Pabedinskas. Anot jo, svarbiausias miestelio gyvenimo centras nuo seno buvo vidurinė mokykla, kur nuolat verda kultūrinis gyvenimas. „Tobulėjome vietoje. Turėjome savus saviveiklininkus, chorus, teatrą“, - teigė parlamentaras.
Žemietis privertė susidomėti realybės šou
Jūžintų vidurinę mokyklą iki šiol geru žodžiu mini ir iš šio miestelio kilę žinomi medikai. DELFI pašnekovai džiaugėsi, kad vietos pedagogams pavyko iki šiol išsaugoti vidurinės mokyklos statusą, nors ne vienerius metus buvo bandoma ją reorganizuoti į dešimtmetę.
“Mano laikais mokykloje dirbo ir keletas vyresnės kartos pedagogų, ir jaunesni, baigę Pedagoginį institutą ar Vilniaus universitetą ir nepabijoję atvažiuoti į nuošalų mažą bažnytkaimį. Jie mums daug davė, suformavo mus kaip asmenybes, skatino domėtis įvairiais dalykais daugiau nei privalu paprastam mokiniui”, - prisiminė J.Ališauskas.
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Centro filialo Moters fiziologijos ir patologijos centrui vadovaujantis medikas įsitikinęs, kad daug pasiekti jūžintiškiams padėjo ir įgimtas aukštaitiškas darbštumas.
Paklaustas, kaip du iš nedidelio miestelio kilę žmonės sugebėjo tapti visoje šalyje garsiais medikais, Santariškių klinikų Širdies chirurgijos klinikos direktorius V.Sirvydis patikino, kad tai tebuvo sutapimas: „Nepasakyčiau, kad pas mus gyveno daug savamokslių daktarų ar buvo populiari liaudies medicina. Pamenu, kad anksčiau nuo rožės atkalbėdavo, bet jokių stebuklų Jūžintuose nėra.“
V.Sirvydis ir J.Ališauskas ne tik abu yra medikai, bet ir dėsto tame pačiame Vilniaus universitete, todėl nuolat bendrauja. Su kitokią profesiją pasirinkusiu S.Pabedinsku kardiochirurgui tenka susitikti tik retkarčiais. Tuo tarpu ginekologas pasakojo, kad su būsimuoju Seimo nariu, kuris mokėsi metais aukštesnėje klasėje, ne vienerius metus „petys į petį“ krimto knygas.
Šiek tiek pažįstamas V.Sirvydžiui pasirodė besąs ir „Kelio į žvaigždes“ nugalėtojas Andrius. „Šiaip tokių laidų nežiūriu. Bet kai pradėjo rodyti, brolis paskambino ir pasakė, kad sėkmingai šiame šou dalyvauja vienas jūžintiškis. Nuo tada retkarčiais pažiūrėdavau. Jūžintuose, kaip ir visuose nedideliuose miesteliuose, visi vieni kitus žino. Pasirodė, kad aš to Andriaus tėvus pažįstu, yra man padėję ūkyje.”
Nuolat grįžti į Jūžintus medikus dabar vilioja ne tik sentimentai vaikystės ir paauglystės vietoms, bet ir čia turimos sodybos. J.Ališauskas į gimtąją sodybą, esančią už kelių kilometrų nuo miestelio, vasarą vyksta kiekvieną savaitgalį. Tuomet čia susirenka visa giminė – broliai, vaikai. Vasaroti netoliese turimoje sodyboje mėgsta ir V.Sirvydis.
Nors miestelyje jau seniai gyvena kita karta, abu medikai iki šiol palaiko ryšius su jūžintiškiais. Vietos žmonės nevengia pasinaudoti šiomis pažintimis ir, sušlubavus sveikatai, kreipiasi į juos pagalbos. Tiek V.Sirvydis, tiek J.Ališauskas, nors dažnai žemiečių bėdos būna nesusijusios su jų profesine sritimi, neatsisako padėti. „Visi galvoja – jei savas, pagydys geriau“, - juokėsi kardiochirurgas.
