„Vaikystėje dažnai sirgdavau peršalimo ligomis, o mano mama - vaistų ir ypač antibiotikų priešė, – smagiai pokalbį pradėjusi Justė prisiminė, kaip jai apsirgus, gydytoja kaskart mamai sakydavo: „Antibiotikų nerašysiu - vis tiek neduosit“.
Užtat nuolat buvau kamuojama įvairiomis arbatomis, taurių statymu, kojų mirkymu, alijošiumi ir kažkokiomis siaubingai karčiomis uogomis, kurių bjaurumo nenuslopindavo net medus. Tad nenuostabu, kad ligi šiol panašios procedūros man kelia „alergiją“.
Paklausta apie profilaktinį sveikatos tikrinimą, pašnekovė prisipažino medikais nepasitikinti, nes jie ne kartą yra nuvylę.
„Gimus sūneliui neieškodama pažinčių užsirašiau į arčiausiai namų esančią šeimos kliniką, o ten netyčia atradau nuostabią ir profesionalią pediatrę - vaikai ir jų sveikata man svarbiausia, o aš pati - tai jau kaip išeis...“
…apie gryną vandenį
„Apie maistą galėčiau kalbėti ir kalbėti, nes man jis reiškia labai daug – tauškėjo nesustodama jauna moteris vis pajuokaudama, jog valgo kaip naujagimis – kas tris valandas tokį alkį pajaučia, kad neįsidėjus ko į burną, atrodo, nieko nebegalės daryti. - Užtat jei kokią savaitėlę pasimaitinu „be proto“ negalvodama nei apie maisto kokybę, sveikumą ar kiekį, po to porą dienelių atsargiau renkuosi ką valgyti – taip viskas ir susibalansuoja, be to, nuo vaikystės esu įpratusi gerti daug gryno vandens…“
…apie slaptus planus
Namuose Justė dažniausiai gamina paprastus, vaikų mėgstamus patiekalus - košes, sriubas, kiaušinienes. „Užėjus valgio gaminimo priepuoliams galiu visą dieną praleisti lipdydama koldūnus. Ir tobulus šaltibarščius moku „pataisyti“, – nesikuklino gražioji gelbėtoja.
Justė sako lietuviškus patiekalus valganti tik išimtiniais atvejais. Tiesa, vis kuria planą kada nors išmokti susilipdyti cepelinų, nes „lietuviškų patiekalų jokioje užeigoje gardžiai nepadaro - težino kaip daugiau taukų užpilti, mėsą persūdyti ir krakmolo „privanoti“…“
…apie prabangiausią poilsį
„Mano depresija trunka kokią valandą – tuomet nesinori nieko, niekas nedžiugina ir viskas atrodo juoda, tačiau gyvenimo tempas toks, kad ilgai depresuoti nėra kada – bėgi, leki ir net nepastebi, kaip baisioji būsena praeina… Prabangiausias poilsis man – pabūti vienai, - atsidususi Justė prisipažino tik gimus vaikams suprato, kaip reikia buvimo su savimi, savo jausmais, pamąstyti, „suvirškinti“ įspūdžius. - Dabar, kai maniškiai paūgėję (Klarai – dešimt, Kiprui – ketveri), užplūdus staigus vienatvės poreikio priepuoliui, paprašau jų poilsio valandėlės…“
…apie dėmesio antplūdį
„Nuo aplinkinių žvilgsnių dar nereikia saugotis - esu eterio naujokė, – tikino Justė, ir čia pat pridūrė, kad jau gavo papildomo dėmesio dozę ir, matyt, ne už kalnų laikas, kai žmonės ims ją atpažinti. - Mane, mėgusią pasislėpti minioje, tai vargins, o apsimetinėti niekada nemėgau…juolab kad ir bendrauti ne visada esu nusiteikusi.
