Savo interaktyviame muzikiniame nuotykyje Jurgis akcentuoja žaismingumą – gebėjimą išjudinti žmonių emocijas, padėti geriau pažinti save.
„Tai ne terapija, bet veikia terapiškai”, – apie savo pasirodymus sako jis.
To pasiekti pavyko sulaužius tradicinę logiką ir visą dėmesį perkėlus nuo scenos į salę – į žmogų ir jo emocijas.
„Kai kas galvoja, kad geriausias būdas sujaudinti publiką yra daugiau garso, šviesų ar įspūdinga scena. Aš kviečiu į muzikinį nuotykį, kuriame žmonės įsitikins, kad galingiausią įspūdį žiūrovas suteiks pats sau. Todėl iniciatyvą atiduodu žmonėms, iš tiesų tai jie kuria ir valdo pasirodymo eigą. Mano tikslas – įtraukti juos į šį žaidimą“, – teigia kūrėjas.
Nors lietuviai emocinėms provokacijoms pasiduoda iš lėto, vėliau jų reakcijos ne kartą nustebino ir patį Jurgį. Artėjant jo pasirodymui „From Spectate to Participate“ gegužės 4 d. „Rise Vilnius“, Jurgis pasidalina mintimis, kaip žaismingumą galime praktikuoti kiekvieną dieną, labiau pasitikėti savo jausmais ir taip kurti prasmingesnius santykius su savimi ir aplinkiniais.
„From Spectate to Participate“ – Jurgio Didžiulio interaktyvus muzikinis nuotykis, kuriame muzikinis pasirodymas papildomas brandžiomis idėjomis, šmaikščiu humoru, padedančiu žiūrovams išlaisvinti savo kūrybiškumą ir iš pasyvaus stebėtojo tapti šio nuotykio aktyviu dalyviu.
- Kokios patirtys paskatino pasirinkti būtent tokį būdą bendrauti su publika?
- Sprendimas kilo eksperimentuojant įvairiuose verslo renginiuose ir seminaruose. Nenorėjau eiti tradiciniu būdu, ieškojau naujo formato. Turiu savo žinias apie visuomenę ir jos reiškinius, yra muzika, kuri jau pati savaime yra emocijų terapija, o viskas galutinai susidėliojo, kai supratau, kad neišnaudojame stipriausio elemento – žmogaus ir jo emocijų. Viską sujungus gimė įsitraukimo muzika (ang. participation music).
Šia kryptimi eksperimentuoju ir toliau. Noriu sukurti naują supratimą, kaip gali atrodyti geras vakarėlis, koncertas ar pasibuvimas kartu. Nesiekiu priblokšti išoriniais efektais, pasirinkau kitą kelią – kurti tokią aplinką, kur žmonės galėtų saugiai atsiverti emociškai, išeiti iš įprastinių savo rėmų ir patikėti savo potencialu. Radikalus įsitraukimas – štai ko aš siekiu. Vien ko vertas vaizdas, kai pamatai dainuojančio žmogaus veidą, nors jis niekada netikėjo, kad gali tai daryti.
- Ar žmonės lengvai pasiduoda Jūsų provokacijoms, įsitraukia į žaidimą? Kokia dažniausia jų reakcija?
- Nustebtumėte pamatę, kaip žmonėms tai patinka! Iš pradžių ir pats tuo negalėjau patikėti, bijodavau piktų reakcijų, nepatogių akimirkų, tačiau kuo toliau, tuo lengviau ir maloniau užmegzti ryšį. Lietuviai yra labai smagūs ir mėgstantys pasiduoti linksmybėms, tik mums sunku perkopti per save. Esame kaip tas senas galingas variklis, kurį iš pradžių sunku užvesti.
Žmonės įsitraukia, nes noras dalyvauti yra įgimtas ir kuo ilgiau žmogus dvejoja ar spardosi, tuo malonesnis bus jausmas pagaliau prisijungus. Geriausios reakcijos būna tų, iš kurių mažiausiai to tikiesi. Pirmasis mūsų pasirodymas buvo pavadintas seminaru, tačiau supratome, kad geriau šį pasirodymą apibūdina žodis nuotykis, kadangi žiūrovą kviečiame tapti muzikos, intelektualių dialogų ir kūrybiškų provokacijų sintezės dalyviu.
- Kodėl Jums svarbu išjudinti žmogų emociškai, išplėsti jo ribas? Ką tai duoda?
- Esame emociškai suprogramuotos būtybės, nors dažnai ir nuvertiname jausmų reikšmę. Niekas mums neįteiks pažymėjimo, patvirtinančio, kad esame laimingi – tiesiog taip jaučiamės arba ne. Protas emocijų nepakeis, juk manyti, kad esi laimingas ir taip iš tiesų jaustis yra du visiškai skirtingi dalykai.
Rūpindamiesi materialine gerove, užsitikriname tik bazinius savo poreikius, visa kita priklauso nuo mūsų emocinės sveikatos ir brandos. Sąmoningai tai suvokdami, žinodami kas mus „veža“, o kas dirgina ir stabdo, galime išmokti save perprogramuoti. Kaip to pasiekti? FUN!, arba lietuviškai žaismingumas, linksmumas, yra paprasčiausias ir efektyviausias būdas tyrinėti savo bei kitų emocijas visuomeninėje aplinkoje. Tereikia išdrįsti peržengti savo nusibrėžtas ribas ir leisti sau mąstyti bei veikti pojūčiais.
Asmeniškai tikiu, kad gyvenimas yra kaip kompiuterinis žaidimas, kuris nuolat mums meta emocinių iššūkių. Gebėjimas priimti šiuos iššūkius, vertinti juos kaip žaidimą ir galimybę geriau pažinti save yra puiki emocinė treniruotė, kuri ne tik paįvairina gyvenimą, bet ir padeda kopti aukštyn emocinio žaidimo lygiais.
- Nebijote nuomonės, kad jei linksma, vadinasi nerimta, lėkšta, paviršutiniška?
- Kiekvienas iš mūsų esame per jauni, kad būtume tokie surūgę seniai! Tie, kurie neigia emocijų galią, neigia savo žmogišką prigimtį ir atsisako nuodugniau suprasti save ir kitus.
Vaikiškas žaismingumas leidžia mėgautis gyvenimu, tyrinėti reiškinius ir bendrauti su žmonėmis. Sunerimti reikėtų nebent tada, jei juo prisidengsime bėgdami nuo kitų savo emocijų. FUN! yra išeities taškas emociškai sutrikusiai žmonijai, norinčiai išsivaduoti nuo susireikšminimo ir baimės sąstingio, pasiilgusiai tikrų gilesnių emocijų.
Paradoksas, tačiau žaismingumas yra rimtas dalykas. Tai nėra mano tikslas, bet žinau, kad tokie muzikiniai nuotykiai veikia terapiškai.
- Galbūt per didelis rimtumas ir problemų sureikšminimas yra lietuvių liga?
- Tai kamuoja ne vien mus – visi turi emocinių traumų. Nereikėtų vadovautis ir stereotipais apie linksmus pietiečius ir paniurusius šiauriečius, čia svarbūs kiti faktoriai, tokie kaip materialinė gerovė, aplinka, švietimas, ankstesni potyriai ir pan.
Manau, kad mes, lietuviai, esame kompleksuoti ir iki galo neišsilaižę komunizmo žaizdų. Ir tai suprantama. Ydingiausia emocija yra baimė – nepasitikėjimas savimi, saugumo stoka. Baimė yra užraktas, neleidžiantis judėti aukštyn link savirealizacijos Maslowo poreikių piramidėje.
Susireikšminimas yra baimės pasekmė, taip pat kaip ir noras pasirodyti kietais, vengimas pripažinti emocijas, panika pasirodyti pažeidžiamais ir kitos panašios emocijos.
- Kaip išsivaduoti iš to? Ką galėtume kiekvienas padaryti, kad geriau jaustumėmės ne tik patys, bet ir kiti?
- Emocinis intelektas yra kaip raumuo, kurį reikia lavinti. Tampame geresni žmonės praktikuodami žmogiškumą – darydami gera kitiems. Žmogiškumo neišmoksi, bet gali juo „užsikrėsti“. Mes lengvai imituojame vieni kitus, pamatome, kas mums palieka įspūdį ir norime pamėgdžioti, todėl mano patarimai labai paprasti:
Treniruokitės su žmonėmis: pajauskite savo emocijų galią. Šypsokitės ir sveikinkitės su visais – skaičiuokite, kiek šypsenų per dieną sulauksite mainais iš kitų. Iš pradžių pasijausite kvailai, bet kai žmonės ir jums ims atsakyti šypsniu, suprasite, kokia galinga gali būti paprasta šypsena.
Praleiskite daugiau laiko su vaikais ir mokykitės iš jų: pasiduokite jų žaidimams, perpraskite jų logiką ir išmoksite susikalbėti su visais žmonėmis.
Įsiklausykite savo į savo emocijas: išdrįskite padaryti tai, ko labai norite, bet bijote ar tai, kas nedera. Bandykite suprasti, kodėl to taip norite ar bijote? Galbūt toks poelgis ne visuomet bus pats protingiausias sprendimas, bet taip gausite atsakymus, kurių protas pateikti negali.
Padarykite kažką dėl kitų – empatija sukuria stiprų emocijų perdavimo lauką. Nuoširdžiai pasistenkite dėl kito žmogaus taip, kaip dėl savęs paties, ir pajausite, kaip jo emocija persiduoda jums.
