Anskti ryte pajudame link vaikų ligoninės. Ten aplankėme dvynukų šeimą. Iš pirmo žvilgsnio linksmi vaikai, didelėmis akimis, žingeidžiai žvelgiančiomis į pasauli. Jų mama – smulkutė moteris, abu vaikus nešiojanti ant rankų ir bučiuojanti juos su tokiu motinišku rūpesčiu ir džiaugsmo ašarom! O džiaugtis tikrai yra kuo – šie berniukai dar nesenai buvo ant mirties ribos, tą liudija jų išsipūtę pilvukai, taip dažniausiai atsitinka iš bado. Juos sverianti seselė ploja rankomis – jie priaugo dar vieną kitą gramą! O galėjo viskas būti kitaip, jei ne žmonių pagalba, aukos ir atsidavimas.
Tokių vaikų yra daug, ne visi jie gali pasigirti gerėjančia sveikata. Iš pažiūros ligoninė atrodo lyg kaimo vila, niekuo neprimena pilkų, rūsčių sienų kaip yra mūsų ligoninėse, nėra tvyrančio vaistų kvapo, aplink laksto vištos, susėdę žmonės bendrauja, atrodo, viskas pakankamai pozityvu. Tačiau, kai pradedi su jais kalbėti, bendrauti, kai įsižiūri atidžiau, supranti, kad sienų jie neturi kaip ir vaistų kvapo ligoninėse, nes tiesiog neturi tiek vaistų. Kad higienos suvokimo irgi trūksta dėl elementarios edukacijos stokos, kad visiškai neaišku, kiek vaikų šioje ligoninėje išgyvens iki rytojaus... Dvynukai laipioja ant mano ir Donato nugarų, liečia mus, kartais nusišypso. Bijojau paimti juos į rankas, atrodo tokie gležni, tokie trapūs...
Vaikai čia visiškai kitokie – jie džiaugiasi rankos paspaudimu, tyliai, mandagiai šypsosi, beveik neverkia, atrodo mąslūs, ramūs. O iš tiesų jie yra labai nusilpę, kai kurie išgyvena didžiulį skausmą, prie kurio su laiku įpranta ir ašaros kartais nebetenka prasmės.
Iš ligoninės važiuojame į šeimos namus. Na, jei tai galima pavadinti namais. Kažkur smėlyne, kur aplinkui – nei gyvos dvasios, egzistuoja kaimas, kaip ir daugelis kaimų, nutoliusių vieni nuo kitų šviesmiečiais. Ten gyvena bendruomenė. Tokių komūnų galima pamatyti labai daug, jie bendrauja tik tarpusavyje, visi gyvena lūšnose arba paprasčiausiai miega ant žemės, nes neturi pastogės. Vaikai ryžius valgo rankomis, spardo kamuolį, kurį patys pasigamina iš... šiukšlių! Hierarchija pritrenkia – kiekvienas kaimas turi savo vadą, kurio privalo klausyti, nes jei kam nors duosi dovanų, tam žmogui bus ne pyragai – iš jo viską atims, kartais net labai žiauriais būdais. Nepriteklius, nepasidalijimas.. Maudome vaikus, žaidžiame su jais, o mintyse sukasi milijonas minčių: jie liks čia, pasaulio pakrašty, in a middle of nowhere (viduryje nieko), o mes grįšime namo, į savo komforto zonas, kur turime tiek daug, bet mums vis neužtenka...
Dvynukai apsikabina mamą, slaptai paliekame jiems reikalingiausių drabužėlių, čiulptukų, žaislų ir higienos priemonių ir traukiame toliau.
Kas įvyko vėliau, mane supurtė taip smarkiai, kad rodos žemė slydo iš po kojų... Aš supratau, kaip viena diena, viena istorija, vienas žmogus, viena kelionė gali pakeisti gyvenimą.
