Iš Slovakijos rojaus grįžęs N. Juška: tai buvo pragaro kelionė

„Tai buvo poilsinė kelionė, tapusi tikru išbandymu“, - DELFI prisipažįsta iš ekstremalios kelionės po Slovakijos kalnus grįžęs primarijus Nerijus Juška. Baleto artistui kelionės išvakarėse kaimynai pasiūlė prisijungti vykti kartu. „Tuo metu aš nežinojau, kokie pamišę keliautojai jie yra“, - juokiasi jis.

„Maniau, vyksime į kalnus, pasigrožėsime jais, pasivaikščiosime po miestus, aplankysime teatrus, muziejus. Pats kaltas, kad iš karto neišsiaiškinau apie mūsų išvyką į Slovakijos kalnus. Man svarbu buvo kur nors pabėgti, pakeisti aplinką, todėl nesigilindamas ir sutikau, - sako Nerijus. - Liepė draugai man įsidėti patogius batus. Tik nuvykęs ten supratau, kas pagal juos yra patogūs batai. Nes aš pasiėmiau patogius batus į teatrą, vadinamas „lakierkas“ ir sportinius batelius pasivaikščiojimui po miestą.“

Kalnai vietoj muziejų

Nuvykęs į Slovakiją N. Juška dar neįtarė, kiek pastangų jam ši poilsinė kelionė kainuos.

„Kai pamačiau Tatrų kalnus, man net į galvą neatėjo mintis, jog juos galima perkopti. Kai pirmą dieną filmavau peizažą, pajuokavau, kad netrukus lipsime į tą aukštą kalną. Neįsivaizdavau, kad tai bus ne pokštas. Nes jei manęs būtų paklausę, ar tai įmanoma, būčiau atsakęs, kad jokiais būdais. O jei ir įmanoma, tai kopti per jį reikėtų mažiausiai savaitę. Bet, pasirodo, viskas įmanoma ir per vieną dieną. Tiksliau – per aštuonias valandas. Kai pradėjome kopti į kalnus, maniau nužudysiu savo draugus“, - juokiasi prisimindamas baleto solistas.

Sunkiausia jam buvo kopti per smailius kalnų akmenis su savo „patogiais“ sportiniais bateliais. Pirmą viešnagės Slovakijoje dieną kompanija kalnuose įveikė 19 kilometrų. Tačiau tai buvo tik apšilimas. Nes pirmąją dieną N. Juška su kompanija įveikė Žemuosius Tatrus. Kitą dieną jų laukė Aukštieji Tatrai, kurių viršukalnė siekia daugiau nei pustrečio kilometro.

Skolinosi batus

„Pačios viršukalnės nepasiekėme, nes ją buvo uždengę debesys. Nebuvo tikslo ten kopti. Todėl pakilome į 2000 metrų aukštį, perkopėme per kalno keterą ir atsidūrėme kitoje kalno pusėje, - pasakoja N. Juška. - Esu didelis adrenalino fanatikas. Aukštis ir greitis mane visada vedė iš proto. Kai sėdi pusantro kilometro aukštyje kojas nuleidęs žemyn, yra kažkas nepaprasto. Bet šiai kelionei reikėjo ruoštis kitaip. Man net į galvą neatėjo mintis pasiimti uolėtiems kalnams tinkamą avalynę ir aprangą. Todėl kaimynui teko man paskolinti savo batus.“

Pragaras, virtęs rojumi

Kelias dienas vyras leido sau pailsėti, pasivaikščioti po miestą. Kompanija taip pat aplankė požeminius urvus. „Ten buvo vienintelė vieta, kur šios kelionės metu buvo galima pailsėti, - juokiasi jis. - Urvuose išties įspūdingi vaizdai. Jaučiausi kaip atsidūręs kitame pasaulyje.“

Kompanija taip pat apsilankė nacionaliniame parke, vadinamame „Slovakijos rojuje“.

„Vieną dieną ir mano draugai nusprendė pailsėti. Sako, nuvažiuokime į „Slovakijos rojų“, ten į kalnus kopti nereikės. Tik aš ir vėl neįsivaizdavau, ką šioje šalyje reiškia rojus. Vėl apsiaviau sportinius batelius, maniau, nebebus jokių kalnų. Labai klydau. Buvo dar sunkiau, nes teko vaikščioti po mišką, kur nėra jokių takelių. Kai pamačiau tą „keliuką“, net nusikeikiau. Poilsinė diena palei upelį, per akmenis, nuvirtusius medžius, tarp skardžių ir tarpeklių... Tai buvo kažkas baisaus, - juokiasi iki šiol negalintis patikėti savo išvyka N. Juška. - Kopiant atgal, prasidėjo liūtis, akmenys pasidarė slidūs, jais eiti neįmanoma. Jei paslysi ar žengsi žingsnį į šalį, nudardėsi skardžiais į prarają.“

Tačiau baleto artistas nesigaili išmėginęs tokią įspūdžių kupiną kelionę. „Gyvenimą pamačiau iš kitos pusės. Visokius nardymus Karibų jūroje, skraidymus, greitį jau buvau išbandęs. Tai man buvo naujas dalykas. Tai buvo pragaro kelionė, virtusi rojumi“, - reziumuoja N. Juška.