Viešųjų ryšių magistro studijas baigusi Evelina buvo apsisprendusi versti kitą gyvenimo puslapį ir išmėginti save, kaip pati sako, „normalių žmonių darbe“. Iki pastarųjų rinkimų dirbusi Seime, ji taip pat atrado save savanorystėje, na, o pripažinusi, kad vis dėlto viena didžiųjų jos gyvenimo meilių – muzika, vėl pradėjo įrašinėti dainas.
Laidoje „Delfi premjera“ viešėjusi dainininkė pristatė naujausią kūrinį „Meilė amžina“ ir papasakojo, kaip jos gyvenimas klostėsi atitrūkus nuo pramogų pasaulio.
- Jūsų sugrįžimas į sceną prasidėjo kiek anksčiau, tiesa? Papasakokite, kas atviliojo jus atgal įrašų studiją.
- Prieš pusantrų metų atsirado žmogus, kuris vėl panoro parašyti man dainą. Donatas Čemeris susisiekė su manimi žinute. Kai važiavau pas jį įrašinėti, aš net nežinojau, kas tai per žmogus, kur aš papulsiu. Gal čia koks aferistas? Tačiau intuicija neapgavo, užgimė graži draugystė, kuri tęsiasi iki šiol, mes labai susibendravome. Ir galima sakyti, kad tas mažas žingsnelis link grįžimo į sceną, kurio aš iš tiesų nesitikėjau, įvyko. Su Donatu jau esame įrašę dvi dainas, o dabar atsirado ir Audrius Balsevičius, kuris man pasiūlė nuostabų kūrinio variantą kartu su muzikantais, mano seniai matytais bičiuliais. Tad aš esu tiesiog euforijoje.
Su Audriumi aš esu pažįstama turbūt tūkstantį metų. Kartu, kaip aš mėgstu sakyti, esame suvalgę pūdą druskos. Visur dalyvavę, kartu muzikavę ir kartu net gi dirbę vienoje darbovietėje. Šitą žmogų aš labai gerai žinau, labai gerbiu jo kūrybą. Lietuvos klausytojai tikrai jį žino, nes jis yra sukūręs dainų tikrai ne vienam garsiam atlikėjui, tarp jų – ir Neda Malūnavičiūtė, ir Marijonas Mikutavičius. Na, o dainą „Meilė amžina“ jis brandino trejus metus, galvojo, kam gi ją įdėti į lūpas. Ir štai, po trejų metų sukūrė nuostabią komandą: saksofonistą Vytautą Labutį, bosinės gitaros virtuozą Andrių Afinogenovą, gitaristą Darių Pranckevičių ir mane.
- Su Audriumi sukūrėte dainą, kurios pavadinimas kviečia pafilosofuoti – ar gali meilė būti amžina?
- Ji ir yra amžina. Tai yra amžinas variklis, skatinantis kurti gražius dalykus. Kartais ir nelabai gražius. Tačiau taip, meilė gyva.
- Man atrodo, kad jūs irgi turite amžiną meilę – muziką, į kurią vėl sugrįžtate. Įdomu, kaip klostėsi jūsų gyvenimas iki šiol. Turiu pastebėti, kad pasirinkote itin kontrastingas sritis - nuo scenos iki Seimo. Ir vienur, ir kitur gausu intrigų, apkalbų. Galbūt pramogų pasaulyje užsiauginta „stora oda“ gelbėjo skinantis kelią naujoje veikloje?
- Viskas vyko labai sklandžiai ir nėra jokios mistinės istorijos. Aš tiesiog esu baigusi viešųjų ryšių magistrą, tad Seime dirbau pagal savo specialybę. Tiesiog buvau Seimo nario padėjėja ir dirbau atstovo spaudai darbą. Tad storos odos man neprireikė. Tik tiek, kad buvau atitrūkusi nuo muzikos.
- Tai žinomumas žengiant į naują veiklą neturėjo jokios įtakos?
- Žinokite, niekas čia manęs taip labai ir nepažįsta. Gal tiesiog žmonės visada atkreipia dėmesį į ryškesnį žmogų. Aš pati, jeigu pamatau kokią ryškiau apsirengusią ar ryškesne spalva plaukus nusidažiusią praeivę, nepraleidžiu progos atsisukti. Nejaučiu pernelyg didelio dėmesio, todėl nei jis manęs varžo, nei nepatinka.
- Kodėl apskritai nusprendėte versti kitą gyvenimo puslapį ir ar nebuvo skaudu jausti, kad atitrūkstate nuo muzikos?
- Tai buvo sąmoningas sprendimas. Turbūt daugelis muzikantų mane supras. Kai augini vaikus, turi išlaikyti šeimą, laikyti visus kampus, kartais nelieka pasirinkimo. Tampa sudėtinga nuolat gyventi įtampoje, negalint suplanuoti savo kito mėnesio ar dar tolimesnės ateities finansinės situacijos. Man reikėjo, kaip aš sakydavau, normalių žmonių darbo. Ir aš jį susiradau.
Be to, buvau pavargusi nuo visokių TV laidų. Mane vis persekiojo skyrybų, vaikų auginimo temos. Galvodavau – negi aš gyvenime daugiau nieko negaliu, tik kalbėti apie santykių peripetijas. Tad tas atsitraukimas buvo sąmoningas. Galbūt prisidėjo ir noras išbandyti save kitoje profesinėje veikloje. Manau, viskas vyko gana sėkmingai. Užtai dabar be galo gera vėl grįžti.
- Koks iš šono jums šiandien atrodo pramogų pasaulis? Ar per tą laikotarpį kažkas pasikeitė?
- Viskas ženkliai pasikeitė. Visų pirma, santykis tarp verslo pasaulio atstovų, tarp dainininkų. Kadangi jau esu brandi moteris, galiu sakyti, kad mano laikais mes visi būdavome kaip vienas kumštis. Visi ėjo vieni už kitus, vykdavo šaunūs vakarėliai. Dabar žmonės, galbūt yra daugiau užsisklendę ir atsiriboję vieni nuo kitų. Tačiau aš negaliu pasakyti, kad viskas prastėja. Pavyzdžiui, laidų ir šou kokybė – nepalyginama, su tuo, kas buvo anksčiau. Mes nebesiskiriame nuo Vakarų, o anksčiau tas atotrūkis buvo didžiulis.
- Turiu pastebėti, kad pasirinkote ne patį patogiausią laiką grįžti į sceną, kadangi dabar pasaulį kausto pandemija, gyvename karantine, atlikėjams neleidžiama rengti koncertų. Nenusivylėte dėl to, kad naujus kūrinius pradėjote pristatinėti būtent šiuo sudėtingu periodu?
- Nenusivyliau nė kiek. Aš žinau, kad viskas bus. Per tą visą periodą, kol buvau dingusi, užsiėmiau socialine veikla, tad tekdavo pakoncertuoti senelių, socialinės globos namuose. Man niekada netrūko atgalinio ryšio su žiūrovu, o tai yra labai svarbu. Kodėl dabar, per karantiną, muzikantai groja balkonuose, aikštėse? Nes jiems to ryšio su žiūrovu reikia kaip maisto.
- Kodėl nusprendėte pasukti į savanorystę, darbą su vienišais senoliais? Kada gimė toks jautrumas kito žmogaus atžvilgiu?
- Baiginėdama mokyklą labai ilgai galvojau, kokį kelią noriu pasirinkti. Žinojau, kad noriu padėti žmonėms, tačiau kaip – niekaip nesugalvojau. Na, o neseniai pasitaikė puiki proga prisijungti prie gražios bendraminčių komandos. Lankome vienišus senjorus, važiuojame į senelių, socialinės globos namus. Tiesiog būname su tais žmonėmis, skaitome eiles, dainuojame, kepame pyragus, bendraujame. Lietuvoje ta vienišumo, ypatingai pagyvenusių žmonių, problema yra labai opi.
- Eva, esate viena tų moterų, kurių amžių sunku nuspėti. Ir bandžiau galvoti, kodėl? Galbūt dėl sveikų, ryškių plaukų, galbūt dėl šypsenos... Kokia jūsų grožio paslaptis?
- Aš nemanau, kad esu labai graži ar įspūdinga. Gal ir galiu padėkoti savo genams, nes ir mano mama, ir sesė – tikrai gražios. Visos mūsų giminės moterys išties jaunatviškos. Net ir brandžiame amžiuje. Bet aš manau, kad žmogus nesensta tada, kai užsiima tuo, kuo nori užsiimti, turi nuoširdžių žmonių ratą aplink save. Nė vienas nepasensim taip lengvai, jeigu darysime tai, ką mėgstame.
- Jūsų amžių nuspėti galima nebent pažiūrėjus į sūnus – du, jau į gyvenimą išleisti vyrai. Koks jūsų ryšys su vaikais?
- Labai tvirtas. Dėl ko tikrai gyvenime galiu pasidžiaugti, tai, kad man pavyko užauginti du tikrai gerus sūnus, kuriais labai didžiuojuosi. Vienas studijuoja Lietuvoje, kitas – Anglijoje, bet mes palaikome labai glaudų ryšį ir esame be galo artimi.
- Ir niekada nekildavo problemų? Ką galėtumėte patarti tėvams, kurie per karantiną dar tapo ir savo vaikų mokytojais, sėdinčiais šalia prie pamokų?
- Aš juos labai puikiai suprantu. Nes kai mano vaikai buvo mokinukai, buvau dainininkė ir mano darbai vykdavo savaitgaliais, o savaitės dienomis aš būdavau namuose. Mano vaikai neturėjo jokių galimybių siautėti po namus su draugais ar jų atsivesti paslapčia, todėl, kad aš niekada to nedrausdavau. Aš visada buvau šalia. O problemų būdavo pilna. Ir kiekvienas amžiaus tarpsnis jų atnešdavo. Aš iš savo patirties tėvams galėčiau patarti štai ką: kuo daugiau kokybiško laiko leisite su savo vaikais – eisite pasivaikščioti į mišką, skaitysite knygas, dainuosite dainas, sugalvosite bendrų žaidimų – tuo lengviau bus suprasti savo vaiką, apčiuopti jo asmenybę. Ir tada, kai ateis tas probleminis laikotarpis, bus tikrai lengviau prisibelsti į jų širdis.
- Eva, jūs atrodote toks žmogus, kuriam, ištikus problemai, norėtųsi pasiguosti. Galbūt šiuo sudėtingu laikotarpiu, kai ne vienam teko likti be darbo, kai karantino suvaržymai draudžia įvairias pramogas, daro įtaką kelionių pasirinkimui, galėtumėte patarti, kaip atsikratyti tos slogios nuotaikos?
- Ir man būna sunku. Ir aš nesu tas visada laime trykštantis šaltinis. Žmonės, kurie mane pažįsta, žino, kad manęs neaplenkia ir nuotaikų kaita, ir nusivylimai, ir liūdesys, ir skausmas. Bet svarbiausia niekada neprarasti vilties, kad bus geriau. Ir tas karantinas baigsis. Pavyzdžiui, mes su draugais dabar susigalvojome naują atrakciją – suksime ruletę su surašytais įvairiais Lietuvos miestais. Kur atsisuks rodyklė – ten ir vyksime. Žinoma, pirmiausia internete išsiaiškinsime, ką ten galima nuveikti. Patikėkite, nors restoranai dabar neveikia, nematytų, įdomių objektų – pilna.
Visą interviu išvysite čia:
Naujausia Evos daina:
Vaizdo klipo filmavimo užkulisiai:
