Keliavau dvi savaites, didžiąją kelionės dalį praleidau Andalūzijoj, Ispanijos pietinėj daly, nes ten žiemą šilčiausia Europoje, įdienojus sušildavo iki 20, kartais ir daugiau pliuso - idealus oras, toks visą laiką pavasaris. Per visą kelionę vos pora dienų buvo tokios daugiau mažiau apniukę, o visą kitą laiką - saulė, saulė, saulė, net įdegt galima.
Keliavau iš principo vienas, bet kur ne kur turėjau pažįstamų ir pan. Viską suplanavau pats, kai kur improvizavau. Nereikia man jokių kelionių agentūrų, nes šiais laikais yra internetas, kuris net kaimo autobusų Ispanijoje tikslų laiką nurodo, nors ten yra niuansų.
Pradžioje skridau į Malagą, kur praleidau porą dienų, apšilimui buvau Malagoje Picasso muziejuje, valgiau tapas, jūros gėrybes ir vargo nemačiau. Tada sėdau į autobusą ir pasiekiau Almeriją, kitą pietų miestą, iš kurio tik keliasdešimt kilometrų iki kalnų miestelio Nijar'o, kuriame apsistojusi mano draugų šeima, žiemojanti ten ne pirmą kartą. Taigi, Malagoj pripirkau dovanų ir lauktuvių vaikams, nes toj šeimoj mano krikštasūnis ir jo sesutė auga.
Kalnuose fantastiškai kvepėjo (kvapai juk man svarbu), laukiniai čiobreliai, šalavijai, rozmarinai... Praleidau tame kalnų miestely šešias dienas. Tada sėdau į traukinį Almerijoj ir patraukiau į Granadą, kuri mane absoliučiai sužavėjo. Tai fantastiškai jaukus, universitetinis kalnų miestas, pilnas mauriškos kultūros detalių, apsuptas Sierra Nevada kalnų ir tarsi savo pakraščiais paskendęs rūke. Užsisakiau puikų 4 žvaigždžių viešbutį miesto centre, su vaizdu į Sierra Nevada kalnus, šalia pagrindinių įžymių vietų už juokingą kainą - vos 45 eurai už naktį. Praleidau ten keturias dienas. Išvaikščiojau viską, tame tarpe aplankiau maurų tvirtovę Alhambrą, kur vos suspėjau per dieną viską išžvalgyti, maurų sodus šalia tvirtovės, kurie tiesiog pakerėjo.
Beje, visoj Ispanijoje iš kalnų šaltinių bėga skaidrus, geriamas vanduo, todėl miestai pilni fontanų, vandens kolonėlių, gerti skirtų fontanėlių. Granadoj baruose jums vis dar pasiūlys nemokamų tap'ų (tradicinių užkandžių) ir jeigu nesi besotis, jų pilnai užtenka gerai užkąsti.
Tą patį vakarą, tame pačiame bare susipažinau su keturiomis ispanėmis, kurios ten įsuko toookią fiestą, kad neprisimenu, kaip grįžau į viešbutį. Ispanijoje žmonės draugiški, nesidrovi užkalbinti nepažįstamų, jiems įdomių žmonių. Žodžiu, dabar turiu kontaktų Kordoboje.
Iš ten sėdau į greitąjį traukinį ir atlėkiau į Barseloną, o čia aš jau kaip žuvis vandeny, tai vienas iš mano miestų - favoritų, ne kartą būta, daug pažįstamų, mielų vietų. Čia susitikau su lietuvių draugų kompanija, atskridusia iš Grand Kanarijos ir smagiai praleidom savaitgalį. Beje, Barselonoje ir vėl atradau įdomių dalykų. Tai Hemingvėjaus laikus menantį barą, kuriame vis dar geriamas absentas, o sienos remonto nemačiusios nuo to pačio Hemingvėjaus laikų. Dar atradau mažą veganų restoranėlį, kur valgiau dieviškas salotas. O yra jis tokioje žavingoje vietoje, kaip Plaza de los caramelles (Karamelių aikštėje). Barselonoje dar aplankiau puikią parodą Šiuolaikinio meno centre (CCCB) – „La Paral-Lel“ - apie ištisą kultūrinę Barselonos epochą nuo 1894 iki 1939 m, kai buvo populiarūs cirkai, kabaretai, vodeviliai, miuzikholai, kai kūrėsi būtent toji Avenguida de Paral-Lel. Fantastiškai išeksponuota ir puiki paroda, įkvepianti. Kaip ir visa Barselona. Visada ten noriu sugrįžti ir labai labai nenorėjau grįžti į šaltą Lietuvą, tiesiog tragiškai labai.
Dėl krizės, taip, ten didžiulis nedarbas, žmonės neturi pajamų, dėl to kainos kritę ir man, tokiam va rytų europiečiui iš šveicariško brangumo Lietuvos, ten viskas buvo labai nebrangu. Maistas, vynas, viešbučiai, drabužiai ir kita. Plius, kad šilta ir gražu. Brangiausiai kainavo bilietas greituoju traukiniu iš Kordobos į Barseloną - 140 eurų. Visa kita - juokai.
O dėl nuotykių, tai šioje kelionėje man „sekėsi" su čigonėmis-būrėjomis. Malagoje parke pristojo tokia susiraukšlėjusi senučiukė su cigarete bedantėje burnoje, kuri ten man kažką varažijo, bet ničnieko nesupratau, tai tik linksėjau ir pinigėlį daviau. Beje, švaručiukė senučiukė, nors įspūdis, kad gatvėje gyvena. Bet tokio nepikto veido, tai gal neprakeikė.
O Granadoje prie jų pagrindinės Katedros man, užsisvajojusiam ir užsigalvojusiam, jauna bedantė čigonė brukte įbruko dvi kipariso šakeles, šaukdama apie „grande amor“, kurią garantuos Mergelė Marija. Šiaip, žinau, kad nieko imti iš jų negalima, nes tuoj pat pareikalaus pinigų, bet kažkaip toks netikėtumas buvo, nuotaika tokia, o ir čigonė geraveidė pasirodė, tai puolė ji man iš rankų „varažint". Supratau, kad ilgai gyvensiu, kad su didele meile baigta, bet dar nutiks mano gyvenime keli geri dalykai, o dėl meilės reikalų tai padės Mergelė Marija. Po to buvo pareikalauta po 5 eurus už kiekvieną ranką, o aš, kaip tyčia, teturėjau tik penkis grynaisiais. Žodžiu po ilgos žodinės kovos būrėja paėmė tuos penkis, bet nepiktai mestelėjo kažką, kad Mergelė Marija gali supykti ir nebepadėti. Tai va nežinau, kaip čia bus, bet juk būrimo įkainius gal ne Mergelė Marija nustato? Kordoboj nuo tų būrėjų teko tiesiogine prasme bėgti rėkiant, „basta“!!!
DELFI nuotraukų galerijoje - keletas akimirkų iš Aisčio kelionės:
