Londone gyvenanti Ingeborga – dažnai vieši Paryžiuje. Ten jos sesuo, mylima dukterėčia, draugai. Ir be to, ką gi reiškia dabar nusipirkti bilietą traukiniui Eurostar, išvykstančiam iš Londono stoties Waterloo, ir per tris valandas perkirsti Lamanšą, kad atsidurtum pačiame Paryžiaus centre. Čia ji ir susitiko su žurnalo “Elle” žurnalistu Sergeju Nikolavejičiumi – sukorusiu kur kas didesnį kelią, kad pakalbintų mylimą ne tik Rusijoje aktorę.
Ingeborga Dapkūnaitė turi retą savybę: su ja labai paprasta. Po kelių minučių bendravimo atsiranda jausmas, kad tu ją pažįsti jau daugelį metų ir kad ji visiškai nepasikeitė nuo kokio nors mokyklinio “paskutinio skambučio”. Nors jau praėjo tiek metų. Ir visi tapo suaugę. Kalba svarbiais, pavargusiais balsais. Važinėja brangiomis mašinomis. Vaikšto apsirengę audinės kailiniais. O ji vis tokia pati: miela mergaitė, lyg balionėlis vėjyje. Lenkiasi, tačiau nelūžta. Balsas skambus ir dvelkia gaiva.
Aš jau nebepamenu, kada pirmą kartą išgirdau jos vardą. Galbūt po filmo “Cinikai”, kuris atvėrė mums jos blyškų grožį, sėkmės. Pačiame “perestroikos” įkarštyje ji pasirodė mums kaip šaltoka lietuviška gražuolė su maloniu Pabaltijo kraštams būdingu akcentu. Šiek tiek išdidi dėl savo užsispyrimo, šiek tiek liūdnoka – netgi tuomet, kai šypsosi reklaminėms nuotraukoms.
Savo nelabai kalbingu dalyvavimu atrodo, kad ji suteikia bet kokiam filmui meninės vertės, apsaugo scenarijų nuo banalumo, režisierius – nuo įmantrybės, o partnerius – nuo falšo. Atsidūrus su ja viename kadre sunku meluoti. Beje, su partneriais Ingeborgai visuomet sekėsi. Su kuo ji tik nevaidino! Menšikovas, Maškovas ir pats Michalkovas.
O devyniasdešimtųjų pradžioje ją pakvietė į Ameriką vaidinti viename labai rimtame teatro projekte. Ir ne su kuo kitu, o su pačiu Džonu Malkovičiumi. Tais laikais tai buvo didelė sėkmė. Po to ji apie Malkovičių prisimindavo visuose savo interviu. Ir koks jis mielas, ir koks klasiškas, ir kaip niekam niekuomet nieko neatsako, kai žmonės prašo su juo nusifotografuoti.
Ingeborga sugeba taip elegantiškai, nepastebimai į pokalbį įtraukti užsienio žvaigždžių vardus, su kuriomis ją buvo suvedęs gyvenimas: su Tomu Kruzu ji filmavosi “Misijoje”, Emanuelis Ungaro jai duodavo savo sukurtas sukneles įvairioms ceremonijoms, dizainerė ir madinga Londono dama Bella Froid (senuko Zigmundo anūkė) – jos sena draugė. O ir jos vyras, Saimonas Stoiksas, - taip pat ne paskutinis garsenybių sąraše. Jis Karališkojo teatro Plimute režisierius.
Iš viso to susidaro sėkmingos, laisvos, gyvenančios labai intensyvų gyvenimą moters įvaizdis. Į tokį gyvenimą Ingeborga, atrodo, įsisuko be didesnių pastangų – buvusių kolegų pavydui. Beje, giliau pažvelgus į vakarietiškus siužetus, jos kaip aktorės karjera klojosi ne taip jau pavydėtinai: įdomių pasiūlymų mažai, didelių vaidmenų kine skaičių galima išvardinti ant rankų pirštų, ir netgi pas savo vyrą, neskaitant pirmojo bendro spektaklio prieš dešimtį metų, ji daugiau nieko ir nesuvaidino.
“Suprantate, Saimonas ne iš tų režisierių, kurie kuria teatrą dėl savo žmonos, o aš ne iš tų, kurios to reikalauja prirėmusios peilį prie gerklės, - ji tai paaiškino pakankamai trumpai, kai prakalbome apie jos karjeros perspektyvas Anglijoje. – O be to, čia tokia gausybė puikių, talentingų aktorių, kad kvaila būtų tikėtis, kad visi kausis dėl mano dalyvavimo spektakliuose ir filmuose. Paprasčiausiai reikia mokėti laukti, nekeikti likimo ir tikėti, kad šansas suteikiamas visiems.”
Nuo to laiko kai kas pasikeitė. Pasiūlymai plaukia vienas po kito, o kai kurie jų būna labai netikėti: pavyzdžiui, Rusijos imperatorienės Aleksandros Fiodorovnos vaidmuo BBC seriale, kuris pasakoja apie Anglijos karališkosios Vindzorų šeimos gyvenimą. (“Viešpatie, kas gi galėjo žinoti, kad taip sunku visą dieną vaikščioti aprengtai korsetu ir raukiniuotomis kelnėmis. Kiekvienas apsilankymas tualete tampa tikru išbandymu.”)
Arba jos paskutinis teatrinis vaidmuo skandalingame Vest-Endo spektaklyje “Vaginos monologai” (“Stulbinančiai juokingas vaidmuo. Aš ten turėjau tokius fantastiškus partnerius! Mes trise ant savęs velkame visą spektaklį. Ir patiriame milžinišką malonumą iš salės ir iš teksto. Publika tiesiogine ta žodžio prasme krinta nuo kėdžių iš juoko dėl to, ką girdi ir mato”.) Pagrindinius vaidmenis ji gauna Rusijos filmuose, o šlovė – kai ją atpažįsta gatvėse ir prašo autografų – taip pat čia.
Pamenu, kai vieną kartą vidurdienį mes vaikščiojome po Londoną, tačiau niekas net nepasižiūrėjo į mūsų pusę. Tačiau stulbina tai, kad, regis, Ingeborgos tai visiškai nejaudina. Ji ištirpsta Londono arba Paryžiaus minioje. Jos neatskirsi nuo vakarietiškų bendraamžių: peršviečiamo lieknumo, aiškus judesių ryžtingumas, ji nenaudoja jokios kosmetikos, o mobilusis telefonas nuolat prispaustas prie ausies.
Ji papasakojo juokingą istoriją. “Man paskambino Saša Abdulovas, ką tik grįžęs iš Paryžiaus: “O tu žinai, kad visas miestas apkabinėtas tavo portretais?” Aš pagalvojau: ir kodėl gi? Pasirodo, kad tai buvo reklaminiai žurnalo Express, kuriam mane nufotografavo visiškai atsitiktinai, plakatai. Aš išeidinėjau iš vieno pastato ir prie manęs priėjo kažkokia žurnalistė ir pasakė, kad ji rengia reportažą apie šiuolaikines paryžietes. “Tačiau aš ne paryžietė. Aš lietuvių aktorė, gyvenu Londone, o filmuojuosi Rusijoje. Aš jums netinku.” – “Ne, ne! Leiskite, mes jus nufotografuosime.” – “Na fotografuokite, jeigu reikia.” Pykštelėjo du kartus ir nuėjo. Galiausiai iš visų tikrų paryžiečių išrinko mane ir mano nuotrauką uždėjo ant viršelio. Juokinga, ar ne?”
“Bristol” viešbutyje jos jau laukė. Savo senu įpročiu ji savo rankinėje pradėjo ieškoti paso, kad parodytų jį sustabdžiusiam portjė. “Madam, mes žinome, kad jūs Ingeborga.” Neįprastas lietuviškas vardas buvo ištartas beveik be klaidų. Greičiausiai viešbučio klasė ir pasižymi tuo, kad tave atpažįsta nesusieję tavo veido su nuotrauka pase, o tavo norus nuspėja dar iki tol, kol juos išsakai balsu.
Erdvus šviesus kambarys viršutiniame viešbučio aukšte su vaizdu į jaukų vidinį kiemelį, apaugusį žavingais augalais tikriausiai ir yra tobula vieta, kurioje galima praleisti savaitgalį Paryžiuje. Nebyli užtrauktų užuolaidų tyla, marmurinis prabangios vonios didingumas, gėlės su galantišku viešbučio direktoriaus pasveikinimu, vaisiai ant sidabrinės lėkštės – Paryžius sveikina Ingeborgą, kuriai ir skirti visi šie penkių žvaigždučių viešbučio privalumai bei prabangūs turistiniai vaizdai. Tačiau iš tikrųjų iš visos šios bristoliškos didybės jai iš pradžių prisireikė tik plastmasinio mineralinio vandens buteliuko.
Mes geriame jos vandenį ir prisimename, kada ji pirmą kartą atvyko į Paryžių. “Aš deginausi ant Kauno teatro stogo, kai prie manęs priėjo kino režisierės Tamaros Lisician asistentas ir, tylomis nužvelgęs mane nuo galvos iki kojų, ištiesė man filmo “Paslaptingas paveldėtojas” scenarijų. “Jūs, žinoma, galite tai skaityti, o galite ir neskaityti, - pasakė jis nerūpestingai. – Tačiau mes esame suplanavę filmavimus Paryžiuje. Dviems savaitėms! Ir ji (ta prasme režisierė) nori, kad jūs vaidintumėte pagrindinį vaidmenį”. Scenarijų aš, žinoma, pavarčiau, tačiau galimybė atsidurti Paryžiuje mane sužavėjo žymiai labiau nei visi pasaulio “paveldėtojai”.
Tėtis davė man pasiimti su savimi 50 dolerių, kuriuos aš paslėpiau po bato padu. O važiuodama per muitinę drebėjau taip, lyg vežčiausi atominę bombą. Kaip manęs tuomet neišmetė iš reiso, nesuprantu. Su Dievo pagalba aš atsidūriau Paryžiuje, kuriame mano kuklus viešbutėlis man pasirodė esantis svajonių ir prabangos pavyzdžiu. Beje, einant gatve sužinoti, kuriuose kambariuose gyveno rusai, buvo paprasta: prie kiekvieno mūsų lango buvo pririšta rinkė rūkytų dešrų, atsivežtų iš namų. Aš taip pat turėjau atsivežusi dešrų. Ir dar turėjau dolerius, kurie su dienpinigiais suteikė man neįtikėtino turtingumo pojūtį.
Dieną, laisvu nuo filmavimo metu, aš, kaip išprotėjusi lietuvių turistė laksčiau po miestą, mėgindama apžiūrėti visas jo grožybes, o vakarais skaičiau Hemingvėjų – “Šventę, kuri visuomet su tavimi.” Įsivaizduoji, kokia buvau pavyzdinga mergaitė! Man reikėjo apeiti visus muziejus. Ir aš juos apėjau. Tačiau nepaisant visos šios turistiškos karštligės, aš vis tik pergyvenau gražią paryžietišką istoriją. Filmavimų metu mums padėjo prancūzai. Tarp jų buvo vienas labai simpatiškas prodiuserio padėjėjas, kuriam aš patikau.
Tuomet aš buvau kvailesnė, nei esu dabar, ir nieko nesupratau, tuo labiau, jis nekalbėjo angliškai, o aš – prancūziškai. Tačiau per vertėją (juo, beje, buvo visiems mūsų kinematografams žinomas Žoelis Šapronas) jis mane vakare pakvietė į restoraną. Aš labai norėjau eiti. Aš niekuomet gyvenime nebuvau buvusi tikrame vakarietiškame restorane. Man taip nusibodo vienai vaikščioti po muziejus ir sėdėti kambaryje su Hemingvėjumi. Ir iš viso…
Tačiau tai buvo tarybiniai laikai. Aš žinojau, kad mane tikrai įskųs. Na, ir tėtis turės nemalonumų ir manęs daugiau iš viso gali niekur nebeišleisti. Todėl man nieko kito nebeliko kaip tik atsisakyti apsimetus, kad labai skauda galvą. Jis viską suprato ir kitą dieną pakvietę visą grupę. O štai čia aš ir nuėjau. Su kolektyvu tai juk galima! Po to buvo dar keletas bendrų apsilankymų restoranuose. Ir kažkokie pasivaikščiojimai po naktinį Paryžių.
Viskas labai romantiška. O jau po to, kai filmavimas baigėsi ir aš grįžau namo, režisieriaus padėjėjas man atvežė nuo mano gerbėjo gražų mažutį žiedelį su deimantu. “Aš taip bijau, aš taip bijau, - prisipažino jis, atiduodamas dovaną. – Jis gi auksinis!” Viešpatie, kodėl gi mes taip visko bijojome? “Ir kokia gi buvo pabaiga?” – domiuosi aš. “Jokia. Štai sėdim dabar mudu “Bristol’e”. Galvojame, ar eiti į restoraną, ar užsisakyti vakarienę į kambarį.” – “Tačiau juk taip dar geriau?” – “Ne tas žodis!”
Kitą dieną, devintą valandą ryto į “Bristol” suvažiavo filmavimo brigada: užsimiegojęs fotografo padėjėjas su milžiniškomis lempomis ir skėčiaus, visažistas su dviem kosmetikos lagaminais. Atėjo maža japonė su milžinišku kombinezonu, iš kurio kišenių kyšojo šukos, šepečiai ir lakas plaukams. Holu ryžtingai žengė spindinti Francuaza Bernar – pagrindinė žurnalo “Elle” stilistė bei madų redaktorė. Keletą dienų ji pašventė drabužių parinkimui fotosesijai, o dabar neaprėpiamame prezidentinio numerio hole buvo išdėlioti dešimt kostiumų iš paskutiniųjų garsiausių mados namų kolekcijų.
Francuaza švelniai, beveik nesiliesdama pirštais peržiūri lengvą kaip pūkas musliną, rankioja mikroskopinius pūkelius nuo prabangaus aksomo, purena švelnią mocherą. Visiems šiek daiktams, ką tik išimtiems iš papirosinio popieriaus, dar teks sužibėti prieš garsaus fotografo Marko Gispardo objektyvą. Jis ateina pats paskutinis. Visas apsirengęs baltai. Įdegęs, pražilęs, susikaupęs, užsidėjęs apvalius Sorbonos universiteto studento akinius. Jam jau daug metų. Gyvena dviejuose miestuose – Paryžiuje ir Niujorke. Dirba daugeliui mados žurnalų, tačiau nuolat fotografuoja tik dviems – “Vogue” ir “Elle”. Neseniai baigė fotosesiją su Uma Turman. Dabar fotografuojuoja Ingeborgą.
“Koks ilgas vardas!” – sako Markas, mėgindamas skiemenimis garsiai jį ištarti. “Na nesikankinkite, paprasčiausiai vadinkite mane Inga.” Iš ryto ji atrodo visiškai blyškiai. Veidas – kaip popieriaus lapas. Paišyk, ką nori. Šia jos savybe visuomet naudojasi kino režisieriai. Ji galėtų būti kukli trisdešimtųjų mergaitė su kasomis ir baltomis kojinaitėmis – armijos vado žmona iš “Besimėgaujančių saule” – arba šalta ir labai nelaiminga herojė filme “Maskva”, arba keista, vieniša, besiblaškančia būtybė su MaxMara paltu iš naujojo trilerio “Kraujo vienybė”. Jie niekuomet nesijaudina dėl to, kad būtų nepriekaištingai graži. Tačiau kas kartą ji pasirodo skirtinga ir netikėta.
“Tu žinai, ilgą laiką aš ir grožis buvome visiškai nesuderinamos sąvokos. Tai aš buvau per liekna, tai man atrodė, kad mano kojos kreivos ar negražūs plaukai. Niekuomet nesijaučiau gražuole. Niekada! Kas kartą, atsidūrusi prieš veidrodį, guosdavau save: “Na nieko, su išore tau nepasisekė, todėl tu turi atsigriebti savo talentu. Sunkiai dirbsi ir tuomet visi pamatys, kokia tu nuostabi.” Žinoma, tai kvailystė.”
– “O kokią turėjai pravardę mokykloje?” – “Cha-cha, Citrusas.” – “Kodėl?” – “Nepamenu. Galbūt todėl, kad tėvai, man besimokant mokykloje mane metams išsivežė į Šri Lanką, kur tuomet dirbo mano tėvas, ir aš iš ten grįžau tokia užsienietė, kuri matė užsienio, išmėginusi įvairiausių vaisių, kurių pavadinimo Vilniuje niekas nežinojo. Iš ten ir atsirado Citrusas. Kartokas importinis vaisius. O ką? Man regis tinka.”
Onoda (toks visažistės vardas) susikaupusi buria virš Ingeborgos veido, greitais judesiais tepa grimą, dar labiau pakelia skruostikaulius, atveria gražią kaktos liniją, įkvėptai paišo antakius ir užštrichuoja viršutinius akių vokus. Amžiaus pradžios paryžietės portretas. Griežta veido struktūra ir švelnūs plaukai. Griežtas žvilgsnis ir tvirtos lūpos. Ji, Ingeborga… ir tuo pat metu kažkokia kita, nepažįstama moteris žiūri į šaltą “Bristol” veidrodį, keičia apdarus ir paklusniai vykdo visus fotografo prašymus: “Pažiūrėk į mane. O dabar šiek tiek į kairę. Nesišypsok. Nusišypsok. Atsisuk į mane. Nuleisk rankas.” Alinantis ilgas darbas, kuris nutrūksta tik tuomet, kai reikia įsidėti naują foto juostą, vyksta visiškoje tyloje. Ingeborgai tai patiko. “Tu atkreipei dėmesį, kad niekas per visą laiką nepakėlė balso tono?” – paklaus ji manęs jau po foto sesijos sėdėdama ant laiptų, nebeturėdama jėgų nė pajudėti, kad pakiltų iki savo kambario. “Tiek metų dirbu Vakaruose, o iki šiol nesiliauju stebėtis jų profesionalumu: kad viską galima padaryti be riksmų, be keiksmų ir neįžeidžiant vienam kito.”
“O tave lengva įžeisti?” – “O, tam reikia labai pasistengti. Per visą mano darbo kine istoriją tai pavyko tik vienam režisieriui.” – “Ką jis padarė?” – “Pasakė, kad mano šypsena jam atrodo kvailoka.” – “O ką tu jam atsakei?” – “Na, aš pasakiau, kad man atrodo, kad jis neteisus ir 70 procentų mano karjeros sėkmės priklauso būtent nuo šios šypsenos. Tačiau vis tiek jausmas buvo bjaurus. Ir prisiminti dabar tai bjauru.”
“O ką prisiminti malonu?” – “Tai, kaip Naujųjų Metų išvakarėse aš išvažinėjau iš Vilniaus vaidinti savo pirmajame spektaklyje Vakaruose, Čikagoje. Į kapitalistinę šalį. Dirbti! Lietuva tuomet jau buvo nepriklausoma, tačiau mano pasas dar buvo tarybinis. Atvažiuoju į Varšuvą, per galvą versdamasi bėgu į Amerikos pasiuntinybę, o ten Kalėdos, eglutės, lemputės ir abejingas amerikietiškas veidas lange man aiškina, kad mano viza niekam netinka. “Na tai ką gi man daryti? Aš aktorė. Aš turiu vaidinti spektaklyje, manęs laukia vaidmuo.” – “Susisiekite su Čikaga. Tegul atsiunčia patvirtinimą. Tačiau atminkite, kad 14.00 mes užsidarome trims dienoms. Pas mus nauji metai, mem”.
O toliau – milžiniška purvina aikštė priešais pasiuntinybę, kurią aš tą dieną perėjau pirmyn ir atgal gal kokius šimtą kartų. Aš skambinau, maldavau, bariausi, siunčiau faksus, gavau kažkokius atsakymus, tryniausi aplink duris, priverčiau save nežiūrėti į šviečiantį ciferblatą virš įėjimo. Galiausiai, kai su naująja viza aš parsivilkau į savo viešbučio kambarį, man vis dar nesitikėjo, kad kada nors iš čia išvažiuosiu.
Tai buvo pati įspūdingiausia Naujametė naktis mano gyvenime. Aš buvau visiškai viena. Viešbutis buvo visiškai tuščias. Su registratore ir sargu mes trise sutikome Naujuosius. Jie man prisakė visokiausių gerų žodžių. O prieš akis vis dar stovėjo ta aikštė, purvynas ir pasiuntinybės laikrodis. Ir netgi nusileidusi Čikagoje aš žnaibiau sau ranką: nejaugi tai ne sapnas ir man pavyko nugalėti sienas, pasiuntinybę ir vizą?
Paskui mane iš Paryžiaus atskrido kita aktorė. Manęs paprašė jos palaukti, kad galėtų mus pasiimti drauge. Pasirodžiusi prancūzė įgudusiu moterišku žvilgsniu peržvelgė mane, mano bagažą, kuris susidėjo iš vieno seno lagamino. “Ir tai viskas?” – klyktelėjo ji. Paskui ją stumdamas vežimėlį su trimis milžiniškais lagaminais ėjo nešikas. “Ech, - pagalvojau aš, - su tokia manta ir ant tokių aukštakulnių pas mus tu nenusigautum toliau Trakų.”
“Tačiau tau gi pasisekė!” – “Taip manai?” – nepatikliai paklausė ji ir, pakilusi nuo laiptelių, pavargusiu žingsniu nuėjo mėlynu “Bristol” kilimu, rankoje nešina savo mineralinio vandens butelį. O jai iš priekio ėjo elegantiškos ponios ir ponai, besileidžiantys vakarienės į restoraną. Akimirksniui jie susitiks, tačiau tuojau pat, su šypsenomis žiūrėdami vieni į kitus išsiskirs.
