Kiek anksčiau Ieva Delfi buvo pasakojusi, kad 15 metų Londone gyvenęs ir čia savo verslą kūręs dabartinis vyras Andrius jau kurį laiką kišenėje turėjo „žalią kortą“ – ji suteikia galimybę dirbti ir gyventi Jungtinėse Amerikos Valstijose.
„Londonas, kuriame tuo metu gyvenau, man nepatiko, o štai į Ameriką labai norėjau. Vyrui sakiau – mums nepavyksta susilaukti vaikų, nes čia jaučiu stresą. Beje, pastojau vos nusprendus persikelti gyventi į Čikagą, – juokėsi anksčiau kalbinta moteris. – Kai pirmą kartą apsilankiau Amerikoje, ji mane iškart tiesiog užbūrė – tiek žmonės, tiek kultūra. Namai dideli, vietos daug, pagalvojau, kad noriu čia gyventi. Jaučiau, kad tai mano vieta.“
Gražuolė neslėpė, jog gyvenimo pradžia Amerikoje buvo labai sunki – slėgė nežinia.
„Tačiau žingsnis po žingsnio įsitvirtinome. Tiesa, kelis pirmus metus vyras norėjo grįžti į Londoną, jam čia nepatiko, vis kalbino mane. Bet aš nepasidaviau. Čia didelės galimybės vaikams, Amerika yra keliais žingsniais priekyje Europos. Aišku, Lietuvos pasiilgstu. Trūksta giminių, artimų draugų. O kartais užplūsta sentimentai – norisi į Palangą, Nidą ar Trakus. Paskutinį kartą Lietuvoje buvau praėjusių metų rugsėjį – mano šalis pasirodė labai išgražėjusi, o ypač nustebino itin stilingai apsirengę žmonės. Tikrai geriau, nei Amerikoje“, – pripažino buvusi „Olialia“ mergaitė.
Po kelerių metų pertraukos į Lietuvą atostogų grįžusi Ieva čia rado nemažai pakitimų, kuriuos sulygino su Čikagoje galiojančiomis taisyklėmis.
„Lietuvoje mane labai sužavėjo ir nustebino tai, kad žmonės čia rūšiuoja. Ten, kur gyvename mes, šalia namų net nėra konteinerių – sukauptas šiukšles turime vežti į specialias parduotuves. O ir šiaip atliekas rūšiuojame į dvi dalis – popierių ir plastiką. Tad išėję į Kauno gatves su vyru likome tikrai gerokai nustebinti“, – tikino buvusi „Olialia“ mergaitė.
Tai ne vienintelis skirtumas, kurį pastebėjo neseniai atgal į Čikagą su šeima grįžusi Ieva.
„Mano vaikai yra draugiškesni, nei lietuviai – taip sakė stovyklose, kurias jie lankė, kai buvome atvykę, taip pat sutikti žmonės. Tačiau Lietuvos vaikai turi daugiau loginio mąstymo. Pavyzdžiui, maniškiai galvoja tarsi pagal knygą, niekada negalvoja plačiau. Tai pagrindinis amerikiečių bruožas – viskas kaip parašyta, tarsi negali būti kitaip, – pasakojo pašnekovė. – Štai maniškiams itin patiko maistas Lietuvoje – vis gyrė jį. Tačiau jie skundėsi, kad aplinkiniai vaikai nedraugiški. Amerikos parkuose vaikai dalinasi žaislais, bendrauja vieni su kitais. Kai mano dukra priėjo prie vaikų Lietuvoje ir ėmė juos kalbinti, visi buvo kiek išsigandę, nustebę.“
Lietuvoje šeima viešėjo gana ilgą laiką, tad neišvengė ir apsilankymo parduotuvėse bei didžiuosiuose prekybos centruose.
„Atvykę ėjome į vieną iš didžiųjų prekybos centrų. Mano vyras, kad lupa, kad lupa vežimėlį, – juokėsi Ieva. – Aš prisiminiau, kad pas jus reikia įdėti centą. Amerikoje tie vežimėliai neprikabinti, juos galima laisvai imti. Kitas skirtumas, kalbant apie parduotuves – Amerikos prekybos centruose kasininko padėjėjas visada sukrauna pirkėjų prekes. Tai suglumino mano vyrą, kuris jau ilgą laiką negyvena Lietuvoje. Beje, Amerikoje niekas nemoka ir už maišelius, skirtus susidėti prekes.“
Trečiosios atžalos neseniai susilaukusi Ieva atkreipė dėmesį ir į nepatogumus, kuriuos tikrai pastebi mažamečius auginantys tėvai.
„Dar vienas dalykas, kurio niekada nepastebėdavau, kol neturėjau mažo vaikelio. Visos požeminės perėjos neturi nuolydžių vežimėliams. O kaip gyventi neįgaliesiems?“, – stebėjosi Ieva.
