Kartais atrodo, kad vadai per daug rūpinasi savo kariais. Taip kai kurie tėvai tikrai nesugeba pasirūpinti net savo vaikais. O kartais susidaro įspūdis, kad kariai mąsto užpakaliu.
Parą budėjau greito reagavimo grupėje. Viena iš užduočių - pasikeičiant po 2 valandas patruliuoti teritorijoje. Šiąnakt lauke buvo -22. Vyresnysis budėtojas net įsakė kas dvidešimt minučių užeiti į patalpą pasišildyti, atsigerti arbatos ir tik tada tęsti patruliavimą.
Dieną, vykdydamas pareigas, spėjau dar pasigrožėti saulės paliestais Neries slėniais ir prisiminiau klimatologės Audronės Galvonaitės nemirtingą frazę "nėra blogų orų, yra netinkama apranga".
Aprangos šauktiniams išduota tiek, kad civilis galėtų pavydėti. Kone 10 porų kojinių, keli apatiniai šildantys kostiumai, du miegmaišiai - vasarinis ir žieminis. Nors imk ir apsimauk visas keturias "triusikų" poras, kurias esame taip pat gavę. Negana to, vadai kaskart, kaip kokiame vaikų darželyje, primena, kad mąstytume ir nepamirštume tinkamai apsirengti.
Kartu su beveik 100 pulko karių, pagerbdami žuvusius už Lietuvos laisvę, poryt bėgsime "Gyvybės ir mirties keliu". Norėdami dalyvauti reikšmingame renginyje, turėjome apsilankyti pas gydytojus ir atlikti sveikatos tyrimus (po karininko mirties maratono trasoje pernai sugriežtėjo reikalavimai kariams, savanoriškai norintiems dalyvauti panašiuose renginiuose).
Savaitės pradžioje turėjome mėtyti granatas. Dėl šalčių pratybos buvo nukeltos. Gaila. Deja. Kariai nuliūdo. Tikimės mėtyti, kai atšils. Mokomajame pulke Rukloje liko tarnauti jau nedaug. Ir labai visi laukia baigiamųjų pratybų - trijų parų miške. Atrodytų, gamta turėtų išgirsti mūsų maldas. Galų gale, visi supranta, kad rytoj, prasidėjus karui, speigus visi pamirš ir tada bus nesvarbu, kad ranka lips prie ledinės granatos. Nepamirškime, kodėl esme laisvi!
