I. Kavaliauskaitė ir R. Kulvinskytė: visi geri dalykai prasideda iš raidės „K“

„Kantrybė, koncentracija, koordinacija, Kintai, Kavaliauskaitė, Kulvinskytė, kaitai!“ – juokdamosis vardija TV laidų vedėjos Indrė Kavaliauskaitė ir Rimantė Kulvinskytė. Merginos įsitikinusios: „Kintų kaitų klube“ pasigautas jėgos aitvarų virusas lengvai nepraeis.

„Su Rimante seniai planavome mergaitišką pabėgimą, norėjome mini atostogų kartu. Kolegė Danutė pasiūlė išbandyti kaitavimą. Spyriojomės, kol ji nepapasakojo, kad valdyti jėgos aitvarą instruktorius Laurynas ją pačią išmokė per aštuonias valandas“, - pasakojo Indrė.

„Indrė kaip mat puolė mane įkalbinėti: „Varom, varom“. O aš turėjau šiokią tokią baimę – kažkada teko su nevaldomu parasparniu paskraidyti, bijojau, kad įspūdžiai nepasikartotų, - šypsojosi Rimantė - tačiau nuvykus į Kintus visos baimės išgaravo“.

„Kai išmoksti tiek teorijos apie kaito veikimo principus, vėją, surepetuoji pavojingas situacijas tam, kad žinotum, kaip jose elgtis, norisi, kad kuo greičiau imtų pūsti“, - kolegei antrino Indrė.

„Laurynas taip ir sakė: vyrus mokytis uždega ekstremalūs išbandymai, o merginoms norisi saugumo, su mumis viskas šiek tiek švelniau. Kita vertus, per tas keletą dienų, kurias praleidome Kintuose, ne kartą teko girdėti, jog dailiosios lyties atstovės visko mokosi greičiau, mat yra atidesnės ir stropesnės mokinės“, - didžiuodamosis pasakojo merginos.

Drauges nustebino ir tai, kad jėgos aitvarų sportas nereikalauja specialaus fizinio pasiruošimo, o ir amžiaus cenzo nėra. Jauniausias Lauryno Juodeškos mokinys – aštuonerių berniukas, o vyriausia – 55-erių bičiulės mama.

Dideli raumenys šiam sportui nebūtini. To įrodymas, kaip juokėsi merginos – šokėja Justina Žemaitytė – gležnutė šokėja Kintuose kaituoti mokėsi tuo pat metu kaip ir Indrė su Rimante.

„Neįtikėtinai smagi patirtis! Vien jau ko hidrokostiumai verti! Su jais neįmanoma negražiai atrodyti, o dar ir šilta, - kvatojo Indrė, – Kai užsivilkome juos, Rimantė sakė, kad atrodėme ne tik kaip superagentės, mes viena koja arčiau jų: įsivaizduok, vejasi kas nors, o mes užšokam ant kaito ir nuplaukiam. Kiečiau nebūna“.

„Tik tos superagentės po pirmos mokymo dienos buvo tokios pavargusios, kad net valgyti nenorėjo, - saviironijos netrūko Rimantei, - Grynas oras, valandų valandos vandenyje, krūva informacijos, matyt, padarė savo. Bet mokytis kartu smagiau – mudvi taip viena už kitą sirgome: kad tik viskas pavyktų, kad aitvaras klausytų, kad kuo daugiau gerų įspūdžių kiekviena parsivežtų į Vilnių“.

„Po savaitgalio Kintuose su Rimante sakėme, kad ramių atostogų, per kurias nenuliptum nuo paplūdimio rankšluostuko, nebeįsivaizduojame, žadėjome net į Kintų kaitų klubo vaikų stovyklą vasarai užsirašyti“, - juokėsi Indrė, jai pritarė ir Rimantė, - Fizinė veikla – tai visai kitas poilsis. Žiūri į virš tavęs danguje kabantį aitvarą ir nieko negali galvoti, net jei labai stengiesi. Ir treniruotė, ir meditacija. O kur dar džiaugsmas pasigirti, kad moki kaituoti!“.