„Esu Aistė Šamparienė, 28 metų šviesiaplaukė mergaičiukė, gimusi ir užaugusi ant Nevėžio kranto. Niekada nesidomėjau nei įmantriomis teplionėmis ant drobės, nei įžymių žmonių lipdiniais, dailės pamokos būdavo kankinančiai ilgos, nors artimieji sakydavo, kad turiu menininko akį ir skonį. Bet kadangi aš maniau kitaip, baigusi mokyklą išvykau studijuoti į Jungtinę Karalystę, pasirinkusi verslo finansų studijas.
Kadangi užsienyje studentai nestudentauja, tai keturis metus teko intensyviai derinti studijas su darbu. Šiame gyvenimo tarpsnyje jautiesi kaip ant bėgimo takelio be reguliavimo pultelio: bėgi nesustodamas ir nesusimąstydamas, nes tiesiog nėra kada. Tačiau ilgai lauktas aukštojo mokslo diplomas neatnešė tikėtosios euforijos, nes širdis linko ne versle, bet… fotografijoje.
Vis dažniau pastebėdavau atkreipianti dėmesį į trūkumus spausdinamose nuotraukose, vis dažniau pagalvodavau, ką daryčiau kitaip. O įsigijus profesionalų fotoaparatą galutinai supratau, kad tai ir yra mano aistra, mano saviraiškos būdas, teikiantis neapsakomą pasitenkinimą. Įdomiausia ieškoti „to kabliuko“, kuris žmogų nuotraukoje paverčia „istorija“. Man nuotrauka tai ne šiaip atvaizdas popieriuje, tai menas. Ir tik nuo fotografo interpretacijų priklauso, kokį tave prisimins tavo vaikai ir anūkai“, – savo istoriją pasakoja Aistė.