- Kada prasideda jūsų darbo diena?
Devintą ryto. Gal truputį meluoju (šypsosi). Kiekvieną dieną noriu ateiti devintą, nes darbas prasideda nuo dešimt, bet prieš tai reikia persirengti ir apšilti. Tas apšilimas turėtų užtrukti valandą, bet labai dažnai leidžiu sau truputį ilgiau pamiegoti.
- Kaip jautėtės, kai pagaliau sušokote savo svajonių vaidmenį balete „Ana Karenina“?
„Ana Karenina“ man asocijuojasi su labai daug dalykų iš vaikystės, iš buvimo kartu su baletu. Šitas spektaklis yra visiškai kitoks nei tas, kurį mačiau vaikystėje, todėl negalėčiau sakyti, kad tai buvo mano svajonių vaidmuo. Nemanau, kad nors vienas menininkas negalėtų savo kūrinį pavadinti savo svajonių kūriniu. Visi vaidmenys yra savotiški, vieni mielesni, kiti – ne tokie mieli, bet tikrai neapibūdinami jokiais skambiais pavadinimais.
- Ar paprasta atsiriboti nuo savo darbo kasdieniniame gyvenime?
Be abejo, tai nėra toks darbas, kaip biure, iš kurio išėjusi gali nuo jo atsiriboti. Bet sakyti, kad būna kažkokios pasekmės ar ilgai lydintys jausmai, taip pat negali, nes visa tai yra darbas, kasdienybė. Laikui bėgant, išmoksti nuo jo atsiriboti ir turi savo gyvenimą. Manęs nepersekioja jokie anų kareninų ar žizelių šleifai. Gyvenime aš nesu susijusi su tais personažais, kurie yra teatre. Aš pati labai stengiuosi netempti viso to paskui save į namus. Vaidmens kūrimui nepadeda pastovus galvojimas apie jį.
- Kiek vaidmenų per visą savo karjerą esate suvaidinusi?
Gal kas nors juos ir skaičiuoja, aš to nedarau. Neskaičiuoju nei vaidmenų, nei nuotraukų nerenku.
- Nenorėtumėte vaikam ar anūkam palikti savo nuotraukų archyvo?
Esu labai daug kartų su tuo susidūrusi ir žinau, kad nei vaikai, nei anūkai jų nežiūri, nes nėra turbūt jiems jau taip įdomu. Yra žmonių, kurie labai daug fotografuojasi. Aš kartais pagalvoju, o kas tas nuotraukas žiūri? Gal jie patys... Aš labai retai savo nuotraukas žiūriu. Aš nesu akimirkos fiksavimo mėgėja – man daug įdomiau pačiai išgyventi, pafantazuoti kažką prisiminus.
- Kada ateina metas, kai reikia palikti sceną?
Kiekvienam savas laikas, tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus proto, intuicijos ir norų. Jei tai yra kardebaleto šokėjas, tas laikas būna įvardytas jo kontrakte, jei solistas – tada 90 procentų įvardyta kontrakte, o likę 10 procentų paliekama pasirinkimui. Paprastai artistų kontraktai baigiasi po 20 metų. Kai aš pajausiu, kad reikia palikti sceną, tada ir paliksiu.
- Kokios alternatyvos laukia artisto pasibaigus kontraktui?
Jokių pinigų pasibaigus kontraktui, prasidėjus vadinamajam pensiniam amžiui artistas negauna. Jis gauna savotišką pašalpą, kuri skiriama tol, kol susirandi kitą darbą. Jei tave kažkas pakviečia, gali tęsti savo darbą užsienio trupėse. Kaip ir kiekviename darbe reikalingi jauni ir perspektyvūs žmonės. Kiekvienas nori gauti medžiagą, o ne artistą, kad galima būtų suformuoti individualią trupę, turinčią savo veidą. Todėl dažniausiai yra renkami jauni, talentingi žmonės ir formuojamas savitas trupės charakteris, o tam reikia ne vienerių metų.
- Dar kam nors turite tokią aistrą kaip baletui?
Man patinka gamta. Kartais pajuokauju, kad norėčiau gyventi kaime. Jei nereikėtų dirbi, jei nebūtų egzistencinių dalykų, turbūt jau dabar gyvenčiau kaime. Jei galėčiau pasirinkti, norėčiau gyventi kaime, nes miestas man nėra įdomus.
- Kaip atsipalaiduojate po sunkios darbo savaitės: poilsiaujate ar aktyviai linksminatės?
Mes niekada neturime savaitgalių, nes tai nėra toks darbas, kai yra normali darbo savaitė ir savaitgalis. Yra darbas ir toks metas, kai ilsiesi. Tokio dalyko, kad galėtum suplanuoti savaitgalį, iš viso nebūna, nes dirbi tada, kai būna spektakliai, kai ruošiesi kam nors. Vasarą, kai baigiasi teatro sezonas, yra laisvas mėnuo, kai gali ilsėtis, o jam baigiantis vėl turi pradėti įeidinėti į formą. Praėjusią vasarą darbai užsitęsė ir atostogavau vos dvi savaites.
- Kur jas praleidote?
Man patinka ilsėtis kaime. Kartais nuvažiuoju ir į užsienio kurortus, bet man ten nelabai patinka. Tiesą sakant, užsienyje atostogavusi esu vos porą kartų. Ten aš jaučiuosi suvaržyta: viešbutis, paplūdimys ir ekskursijos – man tai yra per siaura, jaučiuosi tarsi įstatyta į rėmus. Lietuvoje galiu daryti tai, ką noriu, čia esu laisva. Be to, grįžus iš svetur Lietuvos paplūdimys man net kitaip kvepia.
- O klubai ir triukšmingi elito vakarėliai jums nepatinka?
Mano visas gyvenimas yra tarsi vakarėlis, todėl norisi viso šito vengti. Čia turbūt dėl to, kad nuolat esu tarp žmonių, norisi pailsėti, atsipalaiduoti. Bet viena būnu retai, nes geriausias laisvalaikis man yra su artimais žmonėmis.
