Milžinišku spaudos ar visuomenės dėmesiu Edvinas Krungolcas pasigirti negalėtų. Nors sportininko pasiekimai įspūdingi – triskart tapo Europos čempionu, o neseniai paskelbtame geriausių pasaulio penkiakovininkų sąraše – ketvirtas.
Sportininko karjerą Edvidas pradėjo nuo plaukimo. Pusę vaikystės ir jaunystės praleidęs baseine, įstojęs į universitetą vaikinas šią sporto šaką metė. Tiesa, net ir pasirinkta specialybė nebuvo įprasta sportininkui – Teisės universitete (anksčiau Policijos akademija, dabar M.Romerio universitetas – aut.pats.) įgijo policijos teisės magistro diplomą.
„Stojau su minimi, kad būsiu mokslo gumbas, nes buvau baigęs plaukiko karjerą. Vėliau viskas apsivertė aukštyn kojom – sportas pakilo į pirmą vietą, o mokslas liko antroje. Kaip grįžau prie sporto? Buvau metus nesportavęs, o atvedė atsitiktinumas – treneris sužinojo apie mane, paskambino ir pakvietė pabandyti. Pabandžiau ir vis dar bandau“, – šypteli Edvinas.
Vasara jam ne atostogų metas, tad pasikalbėti susitikome popiet – kai baigėsi treniruotės.
„Jau pamiršau, kas yra vasaros atostogos, tad nieko kaip ir neprarandu. Ir taip jau kokius keturioliktus metus“, – pasakojo sportininkas. Bet iškart priduria, kad laisvalaikiui laiko yra: „Tik tas laisvalaikis šiek tiek ribotas. Pavyzdžiui, negaliu žaisti futbolo, nors ir labai noriu – reikia saugotis traumų. Ar nepikta? Aišku, bet tai tampa įpročiu ir nebegalvoji, gerai ar blogai“.
Mylimosios neatskleidžia
– Ar jaučiatės žinomas?
– Pasaulyje? Ne. Lietuvoje? Taip.
– Nevargina įkyrus aplinkinių dėmesys?
– Negaliu pasakyti, kad man jis nemalonus. Stebiuosi, kai kiti pasakoja apie perdėtą dėmesį. Aišku, gal kokią Madonną ar Britney Spears tai persekioja, nes jas pažįsta truputį daugiau žmonių nei mane (šypteli). Aš ne popžvaigždė ir ne „pleibojus“.
– Ne taip seniai buvote tituluojamas svajonių jaunikiu.
– Parodykite žmogų, kuris mane juo titulavo.
– Ir ką jam padarysite?
– Pasmaugsiu...
– Ar turite širdies draugę?
– Turiu.
– Kas ji tokia?
– Moteris.
– Kuo vardu?
– Mmm... Gal tiek to. Nenoriu sakyti be jos leidimo.
– Kokia turi būti mergina, kad jums patiktų?
– Oi... Nežinau. Bendraudamas su žmogumi negali pasakyti, kodėl myli. Negali pasakyti: „Myliu tave dėl blakstienų“. Nesąmonė. Tai toks jausmas, kai negali pasakyti, kodėl taip yra. Grožis taip pat yra subjektyvus. Viena mergina graži, kita savotiškai graži (kvatoja), dar kita – protinga. Juk yra žmonių, kurie sugeba protingai šnekėti, bet negali analizuoti... Taip, protingos merginos yra privalumas.
Juk jei su žmogumi neturi apie ką šnekėti, grožis nublanksta. Kita vertus, jei žmogus negražus, su juo gal net nepradėsi bendrauti.
Apie ateitį negalvoja
– Žinau, kad dievinate biliardą. Dalyvaujate ir biliardo konkursuose?
– Taip, kai turiu laiko. Dalyvaučiau dažniau, bet reikia, kad šios varžybos nesutaptų su mano treniruočių ir varžybų gafiku.
– Ir kaip sekasi?
– Tai mano laisvalaikis, tad sektis ir neturi. Aišku, ambicijų yra.
– Gal kai baigsite penkiakovininko karjerą?
– Čia toks pats sportas kaip penkiakovė, ir jam reikia paskirti tiek pat laiko, o gal net daugiau. Dabar nėra galimybių, bet nemanau, kad baigęs penkiakovininko karjerą dar norėsiu treniruotis po aštuonias valandas per dieną.
– Gal jau svarstote, kada atsisveikinsite su penkiakove?
– Tai tas pats, jei klaustum, kiek gyvensiu. Galiu rytoj sandalus atmesti, galiu ir po 30 ar 50 metų. Taip pat ir su penkiakove – gausiu šiandien traumą ir baigsis karjera. O jei viskas gerai, iki 40-ties galima ištempti.
– Galvojate, ką darysite po to?
– O po to bus tas, kas bus po to.
– Negi nežvelgiate į priekį? Treniruosite sportininkus, ilsėsitės?
– Išvažiuosiu ilsėtis. Iki gyvenimo pabaigos. Kad ir į Bahamus (šypteli). Nežinau, iš tiesų apie tai negalvoju. Bet visam laikui Lietuvos palikti negalėčiau.
Draugai – ne sportininkai
– Dabar geriate alų, niekur neskubate, o kaip mitas, kad sportininkai gyvena pagal tikslų grafiką ir laikosi griežtų apribojimų?
– Parodykite man tokį sportininką. Aš nepažįstu (kvatoja). Visiems atrodo, kad jei žmogus kažką pasiekė, tai tik tam ir aukoja savo gyvenimą. Mes lygiai tokie patys žmonės. Argi mums nereikia pasilinksminti, atsipalaiduoti? Juk atsipalaiduojame ne kvėpavimo pratimais.
– Tai kaip atsipalaiduojate? Vaikštote į klubus?
– Ne, klubų nemėgstu. Banaloka aplinka ten.
– Aukštuomenės vakarėliuose jūsų irgi nematyti...
– Į juos niekas nekviečia (šypsosi). Aš labai gera atsipalaiduoju su draugais sėdėdamas prie kortų ar pokerio stalo su alaus bokalu. Man to visiškai užtenka. Svarbu kompanija, galiu kad ir prie sąvartyno palapinę pasistatyti, jei kompanija gera.
– Turite nuolatinę draugų kompaniją? Jie sportininkai?
– Keičiausia, kad ne.
– Kiek žinau, geras draugas yra rašytojas Marius Ivaškevičius?
– Taip, mano draugai visiškai skirtingi žmonės. Yra verslininkų, filologų, aktorių.... Kažkaip man nesiseka su sportininkais bendrauti... Nežinau, gal likimas nesuvedė.
Tiki ateiviais
– Vienas pirmųjų jūsų debiutų televizijoje buvo „Nomedos“ pokalbių laidoje. Joje astrologė Palmira spėjo jūsų ateitį. Ar pasakė tiesą?
– Na, jei sako, kad ateina juodas mėnulis, ką galiu pasakyti? Burtais netikiu, labiau nei jais ar horoskopais, tikiu ateiviais.
– Labiau nei Dievu?
– Dievu visai netikiu.
– O kodėl tikite ateiviais?
– Man niekas nepateikė įrodymų, kad jų nėra, o įrodymų, kad jie yra – begalė. Niekas juk neįrodė, kad yra Dievas. Aš tikiu mokslo pažanga ir netikiu globaliniu atšilimu.
– Kokių dar neišsipildžiusių svajonių turite?
– Stengiuosi nesvajoti. Esu realistas. Svajonių neturiu, turiu planų. Vienas iš artimiausių – pakliūti į Olimpines žaidynes.
– O asmeniniame gyvenime? Įsigyti namą?
– Tai tik materialūs dalykai...
– Tai gal iškelti vestuves?
– Na man... Aš nežinau, ar gali būti tokie planai. Sutinku su rašytoju Fredericu Beigbederiu, kad meilė trunka trejus metus. Ypatingai vyrams, nes jiems reikalinga laisvė, atogrąžų miškai.
– Ir visai nesinori su katinu ir mylimu žmogumi šalia įsitaisyti prie jaukaus namų židinio?
– Matyt ne. Vaikų gali bėgioti nors ir šešiolika. Bet nuo skirtingų (kvatoja). Juokauju, žinoma.