– Artėja naujasis LNK televizijos sezonas. Tapsite projekto „Kviečiu šokti. Pažadinta aistra“ komisijos pirmininke. Šokėjams – ne pyragai... Laukia griežti vertinimai.
– Galiu patikinti, kad būsiu tikrai objektyvi ir teisinga vertintoja. Nemėgstu neteisybės, vynioti žodžių į vatą. Nesuprantu, kaip galima už į miltus sumaltą darbą parašyti devynetą? Mažų mažiausiai keista, kai visų šokėjų pasirodymai vertinami aukščiausiais balais. Taip negali būti. Tai – neprofesionalu. Studijoje ant parketo vyksta varžybos. O varžybose visada būna lyderiai ir autsaideriai. Todėl būtina vertinimui išnaudoti visus balus: nuo vieneto iki dešimtuko.
– Skamba kategoriškai...
– Tačiau taip turi būti. Jeigu visų porų pasirodymai vertinami panašiai, kokios tada varžybos? Pirmiausia noriu, kad visiems – projekto dalyviams, vertintojams ir žiūrovams – būtų smagu. Šokti, stebėti, komentuoti. Šis projektas turi būti graži, spalvinga pramoga. Ir kiekvienas turime sąžiningai atlikti savo užduotį: šokėjai – parodyti viską, ką gali, komisija – tinkamai juos įvertinti. Labai stengsiuosi, kad žiūrovai būtų tinkamai informuoti apie tai, kas vyksta ant TV studijos šokių aikštelės parketo.
– Vis dėlto kodėl sutikote tapti naujojo šokių projekto komisijos pirmininke? Juk jau buvote ir vedėja, ir vertintoja.
– Pirmiausia tai – darbas. Be abejo, už atlygį. Kita vertus, man reikia adrenalino, to aštraus prieskonio į gyvenimo sriubą. Televizijoje jo gaunu su kaupu. Dar... Gražios suknelės, deramas makiažas, kalbėjimas apie tai, ką išmanai. Man tai patinka, aš „kaifuoju“...
– Tikriausiai nervinatės prieš naująjį projektą? Reklaminiame vaizdo klipe tiesiog sprogstate iš įtūžio ir daužote indus...
– Ten šėlau kaip tikra furija. Supratau, kad bučiuotis man nepavyks, vadinasi, reikia siautėti. Iš tikrųjų buvo labai juokinga. Man sakė, girdi, kalbėk, ką nori, kad tik atrodytų įtikinamai. Drėbiau partneriui visą laviną tulžies: esą jo nekenčiu, girdi, jis – šlykštynė, mano gyvenimą suėdė. Net užkimau rėkdama... Manau, šią užduotį man pavyko sėkmingai įveikti.
– Lengviau įtaigiai perteikti emociją, kai iš tikrųjų žmogaus bent jau nemėgsti...
– Na, ką jūs... Choreografas Aurelijus Liškauskas – charizmatiška asmenybė, žmogus, turintis tvirtą charakterį, mokantis argumentuotai išsakyti savo nuomonę. Mes porą kartų dirbome TV3 projekto „Šok su manimi“ vertinimo komisijoje. Apie Aurelijų galiu atsiliepti tik teigiamai. Reklaminis vaizdo klipas – viso labo spektaklis.
– Ar ta įtūžusi furija bent kiek primena tikrąją Editą Daniūtę?
– Staltiesės nuo stalo niekada neplėšiau. Kalbėti pakeltu balsu teko. Tačiau manau, kad su metais emocijos slūgsta. Tampu nuosaikesnė, ramesnė.
– O kokia buvote, tarkim, prieš dvidešimt penkerius metus?
– Prieš ketvirtį amžiaus buvau maža aštuonerių metų mergaitė, labai labai norinti šokti. Kartą ta mergaitė nuėjo į sportinių šokių šokėjų atranką, ir ją priėmė į šokių kolektyvą.
– Tikriausiai mama ar tėtis nutempė? Nejau viena nuėjote?
– O ką? Juk aštuonerių metų vaikas – gana savarankiškas. Žinoma, nuėjau viena, o grįžusi namo garsiai išdrožiau, kad nuo šiol aš būsiu šokėja. Manau, ta diena buvo atspirties taškas į didįjį šokių trampliną.
– Kone dvidešimt metų atiduota sportiniams šokiams. Gausu medalių, apdovanojimų. Ir vieną dieną viską baigėte. Kovą pranešėte, kad nužengiate nuo sportinių šokių „podiumo“. Kodėl taip staiga?
– Šis sprendimas tikrai nebuvo priimtas per vieną naktį. Su šokių partneriu italu Mirku Gocoliu jau seniai apie tai kalbėjome. Mudu su Mirku labai mažai treniravomės. Šokėjai turi gyventi bent jau toje pačioje šalyje. Treniruotės turi vykti sistemingai, o ne pripuolamai. Mums buvo pašėlusiai sunku suderinti treniruočių grafikus. Susitikdavome įvairiuose pasaulio kraštuose – darbą derinome su treniruotėmis. Kur skaitydavome paskaitas ar vesdavome seminarus, ten skrisdavome treniruotis. Atlėkdavome vos kelioms dienoms, treniruodavomės po septynias aštuonias valandas. Ir vis tiek per mažai! Tokiu chaotišku ritmu mes sugebėjome dirbti ir išbūti šokėjų pora beveik trejus metus! Tai labai daug. Pasaulyje tikriausiai nėra kitos tokios šokėjų poros.
– Tačiau ant parketo atrodėte įspūdingai – temperamentingas italas ir žavi blondinė.
– Mes puikiai ir atrodėme, ir šokome. Mirkas – iš tikrųjų šaunus partneris, šokio virtuozas, prisiekęs darboholikas. Linkiu jam kuo geriausios kloties.
– Atėjo laikas, kai nuovargis ėmė viršų?
– Be abejo, buvo ir nuovargio, ir streso. Toks gyvenimo ritmas, kai tris dienas būni namie, o keturias – svetimose šalyse, toliau nebegalėjo tęstis. Juk ir aš, ir Mirkas turime šeimas. Sykį į Italiją išsivežiau ir dukrytę Evitą. To karto pakako, kad suprasčiau, jog svetimoje šalyje neįmanoma suderinti vaiko priežiūros ir treniruočių. Pirmiausia reikėjo rasti dukrai auklę. Be abejo, ji buvo italė. Mano mažoji itališkai nesupranta. Treniruotės metu skambino tai dukrytė, tai auklė. O aš buvau tarpininkė, besistengianti „išrišti“ situaciją. Kitaip tariant, visiškas nesusipratimas.
– Ar nekilo mintis Lietuvą iškeisti į saulėtąją Italiją? Tiesiog išsikraustyti ten su šeima?
– Ko gero, ne. Kita vertus, juk mano partneris Mirkas lygiai taip pat būtų galėjęs su šeima atvykti į Lietuvą. Tačiau jis irgi to nebūtų padaręs. Kiekvienas turime savo šaknis, ir visai nesinori jų išrauti.
– Per jūsų sportinę karjerą spaudoje kartkartėmis būdavo užsimenama apie klibančius šeimos santykius...
– Manau, tai – šiek tiek išpūstas burbulas. Šokiu išreiškiama aistra, demonstruojamas seksualumas. Šokis nebus įtaigus, jei akys nedegs. Kaltas ir visuomenės požiūris, girdi, ištekėjusi moteris šoka su kitu vyru. Mano vyrą tai galbūt šiek tiek trikdė. Tiesa, jis buvo Italijoje, matė Mirko šeimą, tačiau manau, kad vis tiek jautėsi nesaugus. Tikriausiai todėl ir kildavo įvairių nesutarimų. Aš jau kelis kartus buvau paskelbusi vyrui, kad štai baigiu šokių karjerą. Deja, ta pabaiga vis nusitęsdavo... Norėdavau dar vienų, tik vienų varžybų...
– Vadinasi, jūsų šeimai nepavyko išvengti santykių krizės?
– Parodykite namus, kuriuose jos nebuvo. Tačiau visas krizes galima įveikti. Jos ateina ir praeina. Svarbiausia – nesielgti karštligiškai, skubotai nepriimti drastiškų sprendimų. Būtina viską gerai apgalvoti ir pasverti. Kartais nėra taip blogai, kaip atrodo. Juk gyvenimas – įvairiaspalvis. Tad visai nenuostabu, kad vieną dieną jis įgyja tamsesnių atspalvių, o kitą nusidažo ryškesnėmis spalvomis.
Šeimoje santykiai nuolat siūbuoja, ir tai natūralu. Antraip užplūstų monotonija. Nesuprantu tų, kurie linksta nuo menkiausio nesantaikos vėjelio. Kas nors nepatiko – iškart trenkia durimis ir skuba ieškoti kažko nauja. Taip gali blaškytis visą gyvenimą ir nieko nerasti. Juk tai, kas nauja, po kurio laiko virs sena. Ir vėl naujos paieškos?
– Lenkiate į tai, kad šeimą reikia branginti ir saugoti?
– Kaipgi kitaip? Šiandien šeima – nykstantis socialinis vienetas. Šimtai porų tuokiasi, skiriasi, vėl tuokiasi. Mano galva, anksčiau būdavo paprasčiau. Vyras uždirbo pinigus, moteris prižiūrėjo vaikus ir namus. Toks buvo šeimos stereotipas. Vėliau moterys ėmė siekti karjeros, prieš susituokdami žmonės pasirašo vedybų sutartis, sutuoktiniai uždirba panašias pinigų sumas ir t. t. Šeimos samprata kardinaliai pasikeitė. Taigi dabar kiekviena šeima turi susigalvoti savo vidaus taisykles ir jų paisyti. Nesvarbu, koks šeimos gyvavimo principas, svarbiausia – kad joje kiekvienas gerai jaustųsi.
– Kokių taisyklių laikotės savo šeimoje?
– Svarbiausia – bet kurioje situacijoje siekti kompromiso, ieškoti išeičių, o ne taškytis kategoriškais sprendimais. Pavargau plėšytis tarp šeimos ir treniruočių. Nebenoriu sugrįžti į tą laiką, kai vyras būdavo nepatenkintas, kad nuolat migruoju iš namų, o šokių partneris priekaištaudavo, jog per mažai laiko skiriu treniruotėms. Supratau, kad tai, ką norėjau įrodyti sau ir kitiems – po gimdymo grįžti į profesionalųjį sportą, – įrodžiau. Du kartus tapau Europos čempione ir dukart – pasaulio vicečempione. Taigi gana. Šiandien noriu gyventi ramiau ir sėsliau.
– Nemanau, kad sėdėsite rankas sudėjusi...
– Kodėl turėčiau? Atsiveria nauji veiklos horizontai. Rudenį Kauno Laisvės alėjoje duris atvers nauja mano sportinių šokių studija. Pati treniruosiu vaikus. Dvi šokių studijos jau veikia Vilniuje ir Kaune. Prasidės televizijos projektas. O jeigu trūksta veiklos, visada galima jos prasimanyti. Galbūt naujojoje studijoje subursiu moteris mankštintis: moku daugybę įvairių mankštos pratimų. Paprastai juos atlieku, kai treniruoju vaikus. O kodėl gi nepasimankštinus moteriškoje kompanijoje?
– Ar sportinė karjera neatitolino draugų?
– Tikrų draugų neišskiria nei laikas, nei aplinkybės. Žmonės nutolsta ir vėl susitinka. Nepaisant oro sąlygų...
– Tikriausiai dabar atsirado daugiau laisvo laiko?
– Laisvo laiko gal ir daugiau, tačiau tikrai nežarstau jo tuščiai. Su kaupu jo atseikėju šeimai. Pagaliau galiu atsipalaiduoti. To man seniai labai trūko. Būdavo, sėdžiu namuose, o galvoje kirba mintis, kad reikėtų treniruotis, kad prarasiu sportinę formą. Ir atvirkščiai – per treniruotes ramybės neduodavo mintis, kad mano dukra auga su močiutėmis. Kartą išvažiuodama į kelionę nulakavau savo mažajai nagus. Grįžtu po savaitės, apsikabinu savo dukrytę, paimu jos mažas rankeles į delnus – nagučių lakas aptrupėjęs. Skubu valyti, karpyti. Ir taip širdį suspaudžia... Dabar viską susiplanuoju, susidėlioju. Užsirašiau į teniso pamokas, dukrytę vežioju į gimnastikos treniruotes.
– Auginate būsimąją sportininkę?
– Evita – dar maža. Nežinau, kuo norės būti užaugusi. Šokėja, krepšininkė ar gydytoja. Tačiau prievarta tikrai niekur nelenksiu. Lai apsisprendžia pati.
– Ir vis dėlto kartais nejuntate tuštumos? Juk tiek metų šokote, treniravotės, skridote, važiavote...
– Tuštuma žiojėtų, jeigu būčiau viena. Ačiū Dievui, turiu šeimą, artimuosius, draugų. Liko daug įdomių prisiminimų. Žiūriu šokių įrašus ir nesigraudinu. Gimus dukrai labai norėjau grįžti ant parketo. Tąkart dar nebuvau pasiruošusi baigti sportinės karjeros. Įvykiai, atrodo, klostėsi ne taip, kaip norėjau. Tada jaučiausi blogai, labai trūko šokių. Šiandien to tikrai nejuntu.
– Sportininkas be siekių – kaip žuvis be vandens? Kokie jūsų užmojai?
– Sukurti prestižinę šokių studiją, treniruoti vaikus, tapsiančius Europos ir pasaulio čempionais, teisėjauti varžybose. Pasaulio sportinių šokių federacija suteikė man tarptautinę sportinių šokių teisėjo kategoriją. Tai ne tik garbė, bet ir didžiulė pareiga.
– Galbūt pradėsite šokio žingsnelių mokyti ir savo vyrą?
– Mindaugas nesipurto šokių. Vakarėliuose pašoka, tačiau didelio susidomėjimo šokiais nerodo. Jis mėgsta krepšinį. Todėl laisvalaikiu jam labiau rūpi kamuolį pamėtyti.
– Kokios žmogaus savybės jums nepriimtinos?
– Nekenčiu parazituojančių būtybių. Tų, kurie nuolat inkščia, skundžiasi, viskuo yra nepatenkinti, bet patys nė piršto nepajudina.
– Kaip įsivaizduojate save po kokių trisdešimties metų?
– Tikriausiai tokią pačią – judančią, bėgančią, nerimstančią. Tik veide – daugiau raukšlių ir judesiai – šiek tiek lėtesni...