Iš kelionių gimė knyga ir paroda
„Jambo!“ (skaityti „džiambo“) – pasisveikina E. Aukštakalnytė-Hansen su Vilniaus knygų mugės lankytojais, šeštadienio popietę atėjusiais į jos literatūrinio debiuto pristatymą. Retai matoma Lietuvoje, ji tapo viena populiariausių renginio viešnių – neužtekus kėdžių, pusei gerbėjų teko sėsti ant žemės ar šlietis prie sienos.
Beveik valandą pasakojusi apie knygos „Mama Afrika“ (leidykla „Tyto alba“) gimimo aplinkybes ir savo gyvenimą Afrikoje, vėliau antra tiek laiko aktorė dalijo autografus. Kai kurie gerbėjai prašė pasirašyti dviejose, trijose ar net keturiose knygose, o lūkuriuodami eilėje svarstė, kam jas dovanos.
Užuot greitai brūkštelėjusi parašą ar dedikaciją, E. Aukštakalnytė-Hansen kiekvienam parašydavo po palinkėjimą.
Savo knygoje lietuvė su meile ir švelnia šypsena aprašo patirtį, įgytą gyvenant ir keliaujant po Juodąjį žemyną. Egzotišką šio krašto grožį atskleidžia pačios autorės darytos nuotraukos.
Prieš knygos pristatymą ji dar suspėjo atidaryti savo fotografijų, kuriose įamžinti masajų genties žmonės, buitis, ritualai, parodą ir būreliui smalsuolių detaliai papasakoti, kas užfiksuota kiekviename kadre.
Paklausta, ką savo kūriniu norėjo duoti skaitytojams, autorė paragino sulėtinti skubų europietišką ir amerikietišką gyvenimo tempą.
„Bėgimas civilizuotame pasaulyje mus veda į susinaikinimą. Sustokite, tiek daug grožybės aplink mus“, - siūlė E. Aukštakalnytė-Hansen.
Jaučiasi ir užkariautoja, ir robinzone
Knygos pavadinimu tapo frazė iš vienos dainos priedainio. Jis simbolizuoja ne tik Afriką kaip žmonijos lopšį, visų tautų ir kultūrų motiną, bet ir pačią autorę, kurią bičiuliai vadina mama Afrika. Be to, šis žemynas tapo atrama pačiai E. Aukštakalnytei-Hansen, su vyru ir sūnumi atsidūrusiai toli nuo kitų artimųjų.
Menininkė prisipažino tik Afrikoje susiformavusi kaip asmenybė, atradusi naujų išraiškos formų ir laiko sau.
Be to, naujoje vietoje E. Aukštakalnytei-Hansen, iki tol gyvenusiai intensyviai, pavyko atrasti ramybę, prisiminti svarbiausius dalykus.
„Ramybė ateina iš to, kad supranti kiekvienos tau skirtos dienos vertę, akcentuoji pamatinius gyvenimo dalykus. Veiksmai sulėtėja, atsisijoja, kas reikalingiausia. Afrikiečiai išgyvena minimaliai, bet ant pamatinių dalykų. Smagu ant to sustoti“, - pasakojo moteris.
„Mano laiškai ir rašiniai atsirado iš to, kad pirmą kartą gyvenime sustojau ir supratau, jog turiu susidraugauti su savimi, sustoti ir pasižiūrėti, - prisiminė ji. – Mano pamatinė vertybė yra šeima. Kai šeimoje ramu ir gera, gali ir kitiems žmonėms padėti“.
„Aštuoneri mano metai toli nuo Lietuvos – nesibaigiančio safario metai, - rašo knygos autorė. – Palikau ramų gyvenimą, artimuosius ir draugus, teatrą, gimtąją šalį ir leidausi į visiškai naują pasaulį, kuriame, be sūnaus Miko ir vyro Soreno, viskas buvo svetima – kalba, kultūra, klimatas. Dabar tie patys dalykai tapo norma, kelionės tapo mano gyvenimu, o gyvenimas – kelione. (…)
Kartais jaučiuosi kaip baltaodė Afrikos užkariautoja, kartais kaip robinzonė iš negyvenamos salos, kartais imu nebesuprasti, koks dabar amžius – nejaugi jau XXI? Afrika grąžina žmogų prie šaknų, ten matai gyvą istoriją, nejusdama laiko tėkmės. Kad ir kur nuvestų tolesnis kelias, Afrikoje visada liks dalelė mano širdies".
Užsiima labdaringa veikla
Lietuvoje menininkė nebegyvena nuo 1999-ųjų, kai jos vyro – Danijos verslininko Soreno Hanseno karjeros kelias pasuko į tolimus kraštus. Kartu su šeima moteris gyveno Jekaterinburge Sibire, Maskvoje, Nairobyje (Kenija), Maputu (Mozambikas), vėliau grįžo į Keniją.
E. Aukštakalnytė-Hansen daug keliauja po visą žemyną, aktyviai dalyvauja labdaringoje veikloje, organizuoja visuomenines akcijas, kurių tikslas – telkti Kenijos žmones dėl genčių nesantaikos kilusiems neramumas taikiai išspręsti.
Pavyzdžiui, neseniai moters iniciatyva vietos gyventojams buvo nupirkta daugiau nei tona kukurūzų miltų, 800 kg cukraus, 600 kg žirnių, antklodžių.
Afrikoje ji pradėjo rašyti, fotografuoti, filmuoti laukinę gamtą ir amžinas tradicijas išsaugojusius žmones. Susidomėjo unikalia masajų ir kitų genčių kultūra, pradėjo ją tyrinėti. Lietuvei pavyko nufilmuoti karių įšventinimo į šeimos vyrus šventę, įamžinti kitus ritualus ir buitį.
Su šios genties atstovais E. Aukštakalnytė-Hansen susitiko atsitiktinai, tačiau susibičiuliavo ilgam.
Šeštadienį menininkė prisiminė, kad jos senelio kaimynas buvo garsus keliautojas Matas Šalčius, kurio sodyboje teko buvoti vaikystėje. Greičiausiai jau tada E. Aukštakalnytę-Hansen užkrėtė kelionės jaudulys.
Dėl Barboros Radvilaitės atvyko iš Afrikos
Paskutinį kartą prieš beveik ketverius metus vaidinusi aktorė sako kol kas nepasiilgstanti scenos.
„Yra daug įdomių dalykų už teatro ribų, - DELFI pasakojo ji. – Aktorystė buvo pirmoji mano kaip menininkės mokykla. Bet būdama Afrikoje neprivažinėsiu į Lietuvą ir ten nesugebėsiu atskleisti savęs kaip aktorė, todėl ėmiausi kitų išraiškos priemonių. Esu studijavusi televizijos režisūrą – fotografija ir filmavimas nėra didelė naujiena. Nepasiilgstu scenos, nes kitos savęs išraiškos ir meno priemonės yra labai įdomios“.
Tačiau vėliau menininkė prisipažino, kad ateityje į sceną mielai sugrįžtų, juolab kad ryšių su teatro pasauliu nenutraukė. Pavyzdžiui, grįžusi į Lietuvą ji stengiasi susitikti su aktoriumi Donatu Banioniu.
Šis, atvykęs į knygos pristatymą, tikino esąs senas E. Aukštakalnytės-Hansen „prietelius“ ir nenustebęs, kad greta aktorystės ji atskleidė esanti ir fotografė, operatorė bei rašytoja.
Pastarąjį kartą aktorė vaidino 2004 m. liepą – per Mindaugo karūnavimo dieną Trakų pilyje atliko Barboros Radvilaitės vaidmenį. Šiam spektakliui ji specialiai atvyko iš Afrikos.
Iki tol E. Aukštakalnytę-Hansen buvo galima pamatyti įvairiuose spektakliuose, televizijos seriale „Giminės“, kituose serialuose, laidos vedėjos amplua. Jos balsas skambėjo skandalingoje Evos Ensler pjesėje „Vaginos monologai“.
Į klausimą, kuri iš skirtingų dabartinių veiklų arčiausiai širdies, DELFI pašnekovė teigė, jog visų pirma žavi pats gyvenimas Afrikoje, o savo įspūdžius labiau linksta įamžinti kamera.
„Masajus patogiau filmuoti, nes į fotoaparatą jie reaguoja kaip į šautuvą. Reikia daugiau laiko priprasti. Pas juos juk nevažiuoji kaip į sesiją – būna vienas momentas, arba pagauni jį, arba ne, jie nebepakartos. Be to, juodaodžius žmones fotografuoti saulėje sudėtinga, taip pat nenaudoju blykstės – masajai tiki, kad blykstelėjimas atima jų sielas“.
