– Ar laukiate euro? Kaip jam ruošiatės?
– Euro įvedimui nesiruošiu niekaip. Aš nelaukiu jo, jis man neatrodo kaip kokia nors panacėja, įvertinant euro zonos stagnaciją ir kitus aspektus. Kita vertus, aš labai aiškiai suprantu, kad eurą mes jau turime. Tik tiek, kad vis dar atsiskaitome lito nominalais, bet viskas juk susieta su euru. Žodžiu, euras jau yra, tik vadinasi litu.
– Ar esate kada nors investavusi? Gal tai darote dabar?
– Aš niekada neturėjau ko investuoti. Man taip neatsitinka. Kiek turiu, tiek išleidžiu.
– Esate patyrusi ne vieną valiutos keitimo vajų. Kokie prisiminimai likę iš tų laikų?
– Mano gyvenime yra buvęs ne vienas pinigų keitimas. Pirma, buvo stambinami rubliai. Paskui buvo žvėreliai, vadinamos vagnorkės (Lietuvos laikinieji pinigai, bendrieji talonai, Lietuvoje naudoti pirmais jos atgautos nepriklausomybės metais ir pakeitę TSRS rublius 1991 m. – DELFI). Po to buvo pereita prie lito. Suprantu, kad gyvenimas nesikeičia nuo to, kokie pinigai cirkuliuoja. Niekas dėl to neatsitinka. Manau, kad žmonės apskritai labai sureikšmina pinigus. Kiekvienas valiutos keitimas yra skirtas tam, kad paimtų pinigus iš žmonių, galbūt išskyrus eurą.
Prisiminkime laikus, kai mūsų seneliai krėsdavo ostmarkes, rublius iš kaminų. Visada bandydavo sutaupyti ir visą laiką pinigai iš žmonių būdavo vienaip ar kitaip paimami. Jeigu ne kokiu nors kitu būdu, tai per pinigų reformą. Kai keitė į rublius, buvo galima išsikeisti tik ribotą sumą. Neva taip buvo kovojama prieš spekuliaciją. Aišku, kad visiems kam reikėjo, tas išsikeitė.
– Kaip sekėsi prisitaikyti prie pokyčių anksčiau?
– Nebeatsimenu. Atrodo, kad labai ramiai. Buvo tokia makalošė – blokada, rubliai žiauriai nuvertėjo, baisi infliacija. Tie žvėreliai (bendrieji talonai) buvo visai malonus pokytis, nors visi juokdavosi, kad pinigai labai primena bilietus į zoologijos sodą.
– Teigiama, kad prieš euro įvedimą kai kurie verslininkai pradėjo elgtis nesąžiningai? Ar esate susidūrusi su tuo asmeniškai?
– Esu tai pastebėjusi, bet visiškai dėl to nesuku sau galvos. Tikrai nemanau, kad verslininkai yra didieji altruistai, kurie dėl visuomenės turi patirti nuostolius. Visų pirma, euro įvedimas ir verslininkams yra našta. Kainų perrašymai, perskaičiavimai nėra taip sau – tai irgi kaštai ir išlaidos. Žmonės, kurie daro verslą ir neima pinigų iš biudžeto, skirtingai negu kiti moralizuotojai, juos užsidirba.
– Kaip po euro įvedimo keisis paramos dydžiai „Bėdų turguje“?
– Nežinau į kurią pusę apvalinsime, bet manau, kad bus skiriamos lygiai tokios pat sumos. Kiek aukotojai duos „Bėdų turgui“, tiek ir perduosime. Jie patys spręs. Ko gero, vietoje 1000 litų bus duodama 350 eurų.
– Kaip jausitės gaudama pustrečio karto mažesnę algą? Ar jus veikia šis psichologinis faktorius?
– Panašiai jautiesi išvažiavęs į užsienį, kur visada atrodo, kad ne taip ten ir brangu. Ne kiekvieną kartą konvertuoji. Grįžus paaiškėja, kad išleidai gerokai daugiau negu būtum išleidęs Lietuvoje. Manau, kad kažkas panašaus vyks ir po euro. Trys su puse lito man atrodo mažai, bet vienas euras dar mažiau. Visi mes prisitaikysime, nieko neatsitiks. Kai estai keitė valiutą, mano dukra studijavo Estijoje. Šalyje jautėsi vienintelis sentimentas, kad gaila. Situacija gerėja, atlyginimai stabiliai auga.
– Ar jau pasirūpinote didesne pinigine didesnėms kupiūroms?
– Mano piniginė prancūziška. Prancūzų gamintojas padarė tokią, kad eurai tilptų.
