Dokumentiniame filme „Džiaugsme ir varge: alkoholis“ – tikros žinomų žmonių, jų artimųjų istorijos ir specialistų patarimai, kurie gali padėti pastebėti pavojaus ženklus ar rasti išeitį jau patekus į sudėtingą situaciją. „Viliuosi, kad žiūrovai geriau susipažins su alkoholizmu ir supras, kad tai yra liga ir, kaip pabrėžia specialistai, jos nereikia tapatinti su ja sergančiu žmogumi“, – sako filmo autorė Izabelė Pukėnaitė.
Atsigręžė į kopriklausomus žmones dokumentiniame filme „Džiaugsme ir varge – alkoholis“ savo asmeninėmis istorijomis dalinasi aktorius ir režisierius Šarūnas Banevičius su žmona Egle Kačiulyte-Banevičiene, dainininkas, realybės šou „Dangus 2“ finalininkas ir „Lietuvos talentų“ laimėtojas Marius Petrauskas, realybės šou „Kelias į žvaigždes“ išgarsėjęs dainininkas Arvydas Martinėnas-Vudis.
„Šiame filme pasakojame ne tik apie priklausomybę, bet ir apie kopriklausomybę. Filme pasisakantys specialistai išskiria tris priklausomybės alkoholiui stadijas, kurias tenka pereiti tiek žmonėms, kurie patys turi priklausomybę alkoholiui, tiek žmonėms, kurie priklausomi nuo žmogaus, kuris yra priklausomas nuo alkoholio. Pagrindinis šio filmo tikslas yra suteikti daugiau žinių apie tuos žmones, kurie yra šalia kovojančių su savo priklausomybe, kad jų priklausomybė nuo to žmogaus irgi turi savas grimasas“, – pasakojo I. Pukėnaitė.
Šie žmonės gali būti priklausomi nuo, pavyzdžiui, geriančių sutuoktinių ar tėvų.
„Viena iš filmo potemių yra kopriklausomi vaikai. Mažieji, užaugę su geriančiais tėvais, ateityje tam tikra prasme irgi tampa idėjiniais alkoholikais, nes jie daro, pavyzdžiui, panašiai liguistus, panašiai nesaugius sprendimus, kaip daro žmogus, kuris pats geria – jie kopijuoja tuos dalykus. Taigi, filmas trumpai nupasakoja ir patį alkoholizmo kelią per kelias stadijas, ir paraleliai pasakoja, kaip per jas eina šalia esantys žmonės“, – kalbėjo filmo autorė.
Tikisi padėti kitiems
Filmo herojai ir kūrėja tikisi, kad jų atvirumas padės ir kitiems pasijusti išgirstiems, geriau suprasti vieni kitus.
„Esu labai dėkinga jiems visiems už atvirumą. Šarūnas ir Eglė iš pradžių dar dvejojo, nebuvo suinteresuoti pasakoti tik apie priklausomybę nuo alkoholio, bet pristačius, kad filmas žymiai stipriau fokusuojasi į kopriklausomybę, jie pamatė daug prasmės apie tai pasikalbėti ir pasidalinti savo istorija. Bent man susidarė įspūdis, kad potenciali pagalba kitiems tapo pagrindine priežastimi, nulėmusią jų sutikimą filmuotis“, – svarstė I. Pukėnaitė.
„Mano pačios viltis yra ta, kad žiūrovas žymiai geriau susipažins su alkoholizmu, sugebės į tai pažiūrėti ne taip į sąmoningą pasirinkimą savaitgalį priliuobti, „patūsinti“ susibėgus su kažkuo, o kaip į ligą. Žmogus, kuris geria, ir jo liga kartais yra tapatinami, nors tiek man kaip filmo autorei susidarė toks įspūdis, ir specialistai, kurie dalyvauja filme, teigia, kad žmogus, kuris geria ir priklausomybė alkoholiui gali būti labai skirtingi dalykai“, – pastebėjo ji.
Pasidalins vertingais patarimais
I. Pukėnaitė pasakojo, kad kurdama filmą pati sužinojo daug naujų, svarbių dalykų, apie kuriuos nebuvo pagalvojusi, bet juos svarbu žinoti daugeliui.
„Sužinojau, kad tie žmonės, kurie yra šalia geriančiųjų, irgi eina per labai sudėtingas stadijas – jei plika akimi galima matyti, kaip geriantis žmogus tiesiog apgirsta akyse, jo kūnas paliegsta, tai kopriklausomo žmogaus stadijos yra žymiai delikatesnės ir ne tokios sąmoningos. Pavyzdžiui, kopriklausomas žmogus gali perimti manipuliacijos technikas iš geriančio žmogaus – jie abu gali pradėti vienas kitam meluoti, kad pasiektų savo, tik vienas manipuliuoja, kad galėtų daugiau prigerti, o kitas manipuliuoja tiesiog bandydamas rasti jėgų ryte pabusti“, – pasakojo I. Pukėnaitė.
„Taip pat sužinojau, kad yra specialistai išskiria labai praktinius patarimus, kaip reikia reaguoti į jau probleminį santykį su alkoholiu turintį žmogų. Negalima meluoti, negalima aiškintis santykių su juo, kol jis girtas – tai labai didelė klaida. Labai svarbu yra skatinti blaivų elgesį, pavyzdžiui, jei žmogus labai nusigeria ir pabunda su labai sunkiomis pagiriomis, jam nereikėtų nešti raugintų kopūstų sriubos ar apelsinų sulčių, nes taip mes jo girtavimą apdovanojame. Šiuo metu, kai kalbu jau baigusi šį filmą, tai atrodo tokie elementarūs dalykai, tačiau man kaip filmo autorei reikėjo aktyviai nerti giliai į šią temą, kad prieičiau prie tokių apibendrinimų. Labai tikiuosi, kad ir žiūrovai išgirs ir susimąstys“, – sakė ji.
