Pasiūlymus priima ilgai nesvarstęs
„Tiesą sakant, aš visą gyvenimą esu šou menininkas. Per šešiolika metų, kiek gyvuoja
šv. Kristoforo orkestras, esu vedęs ne vieną koncertą. Ir anksčiau buvau tiek labai rimtų koncertų, tiek smagių kūrybos vakarų vedėju. Mėgstu humorą, man labai nepatinka susiraukę veidai. Tai ir malu sau liežuviu, malu malu, kol imu kažką ir pasakau“, – šyptelėjo maestro.
D.Katkus teigia, kad pasiūlymus dalyvauti televizijos laidose jis priima ilgai nesvarstęs. Taip jis tapo LNK humoro laidos „Nr. 1“ komisijos pirmininku, o „Žvaigždžių duetus“, kaip pats sako, įsijautęs į kuoktelėjusio profesoriaus vaidmenį, vertina jau ketvirtąjį sezoną. „Jei vertinsi akademiškai, rimtai, žiūrovui bus neįdomu. Todėl teko susikurti tokį vaidmenį, kad komisijos komentarų žmonės lauktų ne mažiau nei artistų pasirodymų. Kodėl kuoktelėjęs profesorius? Ogi todėl, kad kiti smagiau jaustųsi manydami, kad profesorius nebūtinai turi būti rimtas ir protingas“, – juokavo D.Katkus.
Nors muzikantas nėra didelis popkultūros gerbėjas, neneigia, kad šou programos yra reikalingos. Tačiau jis pripažįsta, kad tokios programos neturi išliekamosios vertės, nes po kiekvieno pasirodymo jų įspūdis silpnėja. Iš Lietuvos televizijose rodomų muzikinių renginių jis sakosi labiausiai vertinąs „Triumfo arką“, kur visas artisto pasirodymas nuo pradžios iki galo yra tikras, kur groja orkestras ir skamba gyvi atlikėjų balsai, o ne dainuojama pagal fonogramą.
Orkestras – ties išnykimo riba
Dažnesni pasirodymai televizijoje, anot D.Katkaus, jam davė tik tiek naudos, kad dabar sostinės savivaldybėje jį pažįsta visos sekretorės ir dėl to nebelieka kliūčių patekti pas viršininkus. Vilniaus miesto savivaldybės vadovų kabinetų duris, prašant finansavimo šv. Kristoforo kameriniam orkestrui, tenka varstyti kasmet.
„Tos lėšos, kurios mums siūlomos, yra išmalda, o ne finansavimas. Kolektyvai, kurie buvo įsteigti komunistų partijos, ir šiandien lengviau gauna finansavimą, o kas Lietuvai atgavus nepriklausomybę įsikūrė, tuos siekiama numarinti. Vicemeras V.Martikonis to ir siekia, mes koncertuojame jau šešiolika metų, o jis trokšta mus sunaikinti. Gyvenu nuolatiniame strese, neišlaikius nuolatinio pažeminimo sutriko sveikata, patyriau insultą. Skaudu, jog dangstomasi krize ir šitaip niekinamas menas. Ir apskritai požiūrį į šiandieninę kultūrą vertinu kaip patį tikriausią genocidą“, – nuoskaudos neslėpė menininkas.
Tačiau D.Katkus prisipažįsta ginklų dar nesudėjęs ir, jei nepavyks gauti finansavimo orkestrui, jis pasiryžęs prie savivaldybės pradėti bado akciją. „Aš gero ir sotaus gyvenimo nereikalauju, aš tik siekiu, kad mūsų tiesiog nesunaikintų“, – sakė maestro.
Poilsio paplūdimyje nevertina
Po didžiųjų darbų ir kovų su savivaldybės klerkais maratono muzikantas geriausiai pailsi savo kaimo sodyboje, išsitiesęs ant lovakrėslio su knyga rankose. Aplinkui vien medžiai, civilizacijos menkai paliesta gamta – šito, kaip pats teigia, neišmainytų net į lietuvių taip pamėgtą Egiptą.
Tačiau kelionės, kaip ir muzika, D.Katkui tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Su Vilniaus kvartetu, kuriame jis griežė nuo 1965 iki 1994 metų, apkeliauti visi žemynai.
„Man kelionės turi turėti kažkokią prasmę, todėl su žmona, jei ir išsirengiame į užsienį, tai tik siekdami pažintinių tikslų: lankome muziejus, domimės kultūriniu paveldu, miesto architektūra. O gulėti paplūdimyje ar nardyti jūroje... Gal tai ir gerai, bet ne mums“, – sakė D.Katkus.
Maestro teigia esąs didelis patriotas, todėl gimtojoje Lietuvoje jam geriausiai, o mūsų tradiciniai valgiai – patys skaniausi. Tačiau profesorius nesuka nosies ir nuo egzotiškų patiekalų. „Vertinu bet kokį patiekalą, kuris yra gerai pagamintas. Mano jaunesnysis sūnus prisipirko pasaulyje žinomo kulinaro J.Oliverio knygų, išbandė nemažai receptų ir jam puikiai pavyko. Vienintelis dalykas, ko nemėgstu – tai dešrų, jų sudėtis man kelia įtarimų. Bet patinka midijos, nors ir negaliu jų dažnai valgyti, rūkytas ungurys“, – pasakojo profesorius.
Sūnūs pasuko savais keliais
D.Katkus su žmona užaugino du sūnus, tačiau nė vienas jų tėvo pramintu keliu nepasuko. Vyresnysis Laurynas – filologijos daktaras, poetas ir vertėjas, išleidęs ne vieną knygą. Jaunėlis Mykolas – vienos viešųjų ryšių bendrovės vadovas.
„Kiekvienas turi sukti savo keliu“, – įsitikinęs muzikas. Jis prisimena, jog kažkada į namus užsukęs vieno iš sūnų mokytojas bandė tėvus įkalbėti, kad šie paspaustų chemijai gabų vaiką ilgiau prie šio mokslo vadovėlių pasėdėti. „Pasakiau, kad net neketinu to daryti. Vaikystėje sūnus ir diržu paauklėdavau, kai kantrybės netekdavau, bet niekada jiems nenurodinėjau, kokia veikla užsiimti. Be abejo, jų pasirinkimą lėmė ir namuose vyravusi intelektuali aplinka. Mano žmona – anglų kalbos specialistė“, – pasakojo D.Katkus, šiuo metu besidžiaugiantis ne tik sūnų, bet ir keturių anūkų draugija.
Ateities planuose – dvi knygos
67-erių D.Katkus tvirtina esąs dar gana jaunas, todėl darbų yra numatęs keleriems metams į priekį. Ir ne tik muzikos srityje. Jis prisipažino ketinąs išleisti mažiausiai dvi knygas. Pirmoji būtų apie muziką. „Gyvenau labai aktyvų intelektualų muzikinį gyvenimą, todėl labai norėčiau parašyti knygą apie muziką Lietuvoje nuo 1963 metų iki šių dienų. Be abejo, planuoju ir memuarus parašyti, kuriuose atsispindėtų ne tik mano nueitas muziko kelias, bet ir pradžių pradžia – mano veikla Kauno darželyje, kuriame mus pagal Montesori metodiką ugdė vienuolės“, – ateities planais dalijosi D.Katkus.
Tačiau pokalbiui baigiantis jis prisipažino, kad pirmasis ir pats didžiausias jo darbas – neleisti sunaikinti paties sukurto ir subrandinto šv. Kristoforo kamerinio orkestro, klausytojų širdis džiuginančio jau šešiolika metų, pelniusio pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir svetur.
