„Lietuvos žavesį užtemdo joje veikianti bjaurioji pusė – medicinos darbuotojų abejingumas ir Perkūnas žino, kuo pagrįsta arogancija. Tačiau čia labai svarbu nesuabsoliutinti, nes yra ir padėkos žodžių. Rašau apie mažuosius Lietuvos miestus, o šį kartą apie Druskininkus, kur gyvena daugiau žmonių nei mano saloje, tačiau, kaip paaiškėjo tik daug vėliau, greitosios pagalbos priimamajame negali suteikti visapusiškos pagalbos.
Skiriu padėką Druskininkų greitosios pagalbos darbuotojams, kurie atvyko pas mus vos per kelias minutes. Padėka už nuoširdų ir šiltą dėmesį ligoniui. Tačiau po to prasidėjo kelionė į priimamąjį. Čia prasidėjo pekla (šioje vietoje norėčiau naudoti daug stipresnius ir bjauresnius žodžius, bet nenoriu keiktis).
Atvežė mus į priimamąjį ir tik atsidarius durims į mus susmigo šešios nustebusios akys. Jos buvo visiškai abejingos, kažkiek nepatenkintos ir kažkiek paniekos jose įžvelgiau. Gydytojas rezidentas ir dvi jo pagalbininkės (puikiai išpuoselėtais veideliais ir pačios sau gražios medicinos seserys) pradėjo kovą tarp jų ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojų, kurie pristatė mus čia“, – pasakojo žinoma moteris.
Ji sakė, kad elgesys ligoninėje buvo itin nemalonus. „Šio spektaklio žiūrovais mes su tėčiu ir tapome. Aš stovėjau, o tėtis sėdėjo. Kova vyko dėl to, jog mus reikėjo vežti į Alytų, nes Druskininkuose negali suteikti reikiamos pagalbos. Mūsų akivaizdoje jie pradėjo įrodinėti kažkokius savo teritorijų apibrėžimus. Tuomet aš jau nesusilaikiau, stipriai atsispyriau ir pasisakiau, jog mums jų vidinės problemos, šiuo atveju, visiškai nerūpi. Mums reikalinga pagalba. Buvo nelengva, nes buvau išsigandusi dėl tėčio būklės. Pasisakiau taip, jog rezidentas, įveikęs savo aroganciją, atėjo ir atsiprašė. Žiūrėjau jam į akis ir galvojau apie tą priesaiką, kurią jie visi duoda ir neištariau nei žodžio. Vėliau, paėmus kraujo tyrimą, mus nuvežė į Alytų. Tai yra 60 kilometrų.
Ten viskas buvo gerai ir profesionalu. Pasijaučiau tarsi patekusį į tikrąjį pasaulį. Tik ten niekaip nesuprato, kodėl ligonio pristatymas užtruko 2 valandas. Na, tiek tęsėsi „spektaklis". Manyje daug klausimų, o kiek jų dar turėjo kilti mano tėčiui, kuris tyliai sėdėjo kretančiame automobilyje keliaujant į Alytų. Kartais mūsų žvilgsniai susitikdavo... Na, o mano lakioje vaizduotėje išniro tėčio pasakojimai apie jo kelionę gyvuliniuose vagonuose į Sibirą. Tačiau ši kelionė buvo trumpesnė ir aiškesnė. Šiandien mes dviese išsekę ir pavargę, bet namuose“, – pasakojo dizainerė.
DELFI pašnekovė moteris pabrėžė, jog ne visi medicinos darbuotojai atmestinai dirba savo darbą, o ir ši istorija įrodo, kad yra tikrų ir nuoširdžių profesionalų, tačiau nelogiškiausiai šioje istorijoje jai pasirodė faktas, jog iš Druskininkų pirmosios pagalbos tenka vykti ne pačiomis patogiausiomis sąlygomis į Alytų bei iškyla tokių nesusipratimų, kuriuos priversti kęsti ir stebėti ligoniai.
Druskininkų ligoninės direktoriaus pavaduotoja medicinai Jurgita Matuliauskienė DELFI sakė, kad ši situacija jai yra žinoma, tačiau pati dizainerė įstaigai nepateikė jokio oficialaus skundo.
„Tą vakarą Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje dirbo gydytojas, turintis medicinos gydytojo licenciją ir veikė savo atsakomybės ribose. Pacientui ir jį lydinčiam asmeniui teko vykti į Alytų, kadangi šiuo atveju buvo siekiama, kad interesantės tėvelis kuo greičiau gautų jam reikalingą LOR specialisto kvalifikuotą konsultaciją.
Remiantis specialiaisiais reikalavimais stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos priėmimo –skubios pagalbos skyriui, jei įstaiga neteikia paslaugų, kurios būtinos pacientui, priėmimo-skubiosios pagalbos skyriaus gydytojas, suderinęs telefonu, organizuoja paciento gabenimą į kitą asmens sveikatos priežiūros įstaigą, kur šios paslaugos teikiamos“, – kalbėjo ji.
Pasak ligoninės atstovės, įvertinus situaciją Druskininkų ligoninėje buvo daroma viskas, kad pacientas greičiau atsidurtų Alytaus ligoninėje, kurioje yra budintis LOR specialistas, galintis suteikti reikalingas paslaugas.
„Pacientas gavo būtiną pagalbą ir jo sveikata buvo pasirūpinta. Apgailestaujame, kad pacientas ir artimieji matė ne visai malonų dvejų įstaigų atstovų bendravimą. Pritariame, kad pacientai neturėtų tapti tokio bendravimo liudininkais. Tad, neabejotina, kad turime gerinti bendravimo etiką mūsų ligoninėje ir artimiausiu metu skirsime tam papildomai dėmesio“, – pripažino J. Matuliauskienė.
