Įrašu garsi režisierė pasidalino socialiniuose tinkluose.
„Šiek tiek šviesos naujienų šitomis pragaro dienomis.
Filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ herojai – mama Anna, jos penki vaikai ir sesers sūnus pagaliau turėjo tylią naktį – be šūvių, be sprogmenų, be sirenų garsų. Pagaliau lovose – ne metro, ne koridoriuje ir ne rūsyje, slepiantis nuo atakų. Didžiausia padėka Lietuvos ambasadoriui Ukrainoje Valdemaras Sarapinas ir Lietuvos pareigūnams – jūs padarėte viską, kas įmanoma ir kas neįmanoma. Mūsų visų labai laukiama šeima šiuo metu Lenkijoje (ačiū Monika Franczak už rūpestį), kelias dienas pailsės ir savaitgalį pasieks Lietuvą.
Kai planavome herojų ir kūrėjų atvykimą į premjerą Vilniuje, iki paskutiniųjų netikėjome, kad prasidės toks košmaras. Anna su dukromis premjerai įsigijo naujas sukneles...
Šeimą į Lietuvą norėjome atsivežti anksčiau, bet vienam iš vaikučių reikėjo padaryti padaryti išvykimo dokumentą. Kol sprendėme šį klausimą, prasidėjo neramumai Krasnogorivkoje, Donbase, kur šeima gyvena. Nutarėme, kad saugiau laukti kelionės į Lietuvą būtų Kijeve, ten išnuomavome butą. Tai buvo praeitą sekmadienį. O Dieve, kokie jie buvo laimingi, kad mieste ramu, niekas nešaudo, kad butas gražus. Anna sakė, kad jos vaikai nėra matę tokių nuostabių parkų, tokių žaidimų aikštelių. Jų miestelyje viskas karo sugriauta... Dar trečiadienį Anna man atsiuntė video, kuriame vaikai supasi ant sūpynių. Turėjome jau kitą dieną pirkti lėktuvo bilietus premjerai... Tačiau ankstų rytą Ukrainą užpuolė ir prasidėjo karas.
Visi išgyvenome šoką. Iš Kijevo nebuvo įmanoma išvažiuoti. Žmones evakuojantys traukiniai buvo perpildyti. Penktadienį šeima liko nakvoti metro Kijeve, kur buvo saugiausia slėptis nuo atakų. Kitą dieną mūsų filmo montažo režisierius Ivan Bannikov atvažiavo į metro pagelbėti mamai su vaikais nusigauti iki traukinio. Anna trumpam grįžo į nuomojamą butą pasiimti kelių daiktų. Tuo metu uždarė metro ir visi tapo atskirti – vaikai laukė metro, o motina negalėjo pas juos grįžti. Po kelių valandų visi, ačiū Dievui, susitiko, bet buvo įvesta komendanto valanda iki pirmadienio ryto ir niekur nebegalėjo važiuoti. Pirmadienio vakarą pagaliau jiems pavyko papulti į traukinį, tai buvo labai sunki daugelio valandų kelionė perkimštame vagone, kol paryčiais pasiekė Lvivą, ten juos pasitiko mūsiškiai ir saugiai pergabeno per sieną.
Tai, kas turėjo būti trumpa maloni kelionė ir susitikimai su žiūrovais, tapo išgyvenimo odisėja, gelbėjant šeimą nuo karo. Anna ir vaikai, mes jus labai mylime ir Lietuvoje priglausim. Dieve, kaip norėčiau čia priglausti ir visą likusią filmo kūrybinę grupę, kurie lieka ginti Ukrainos...
Pirmadienį, kovo 7 d. susitikime su Anna ir vaikais Vingio kino teatre, 19 val. didžiojoje salėje, kur žiūrėsime „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ ir pasikalbėsime su filmo herojais. Nuoroda į renginį ir bilietus – komentare.
!!! Visos už filmo rodymą Lietuvoje surinktos pajamos skiriamos herojų šeimai ir nuo karo kenčiantiems filmo kūrėjams Ukrainoje“, – rašo G. Žickytė.
„Forum Cinemas Vingis“ kino teatre dar visai neseniai įvyko ukrainiečių ir lietuvių kurto filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ premjera, į kurią susirinko žinomi politikai, kultūros ir visuomenės veikėjai.
„Ne pirmą kartą stoviu salėje pristatydama filmą, bet nuotaika visai kita ir niekada taip nebuvo, kad ir premjera, ir šventė, bet širdis plyšta į tūkstančius dalių. Tas pasiruošimas buvo ne kaip įprastas pasiruošimas, o nuolatinis ryšio palaikymas su filmo herojais. Neįsivaizdavome, kad žiūrėsime filmą, kai skils pasaulis, vyks kova tarp gėrio ir blogio“, – pasakojo filmo prodiuserė Giedrė Žickytė.
Filmo režisierė Iryna Tsilyk svečiams perdavė įrašytą video žinutę, kurioje pasakojo apie dabartinę Ukrainos realybę, sugriuvusią jų planus atvykti į premjerą. Bet nepaisant visos baisios karo realybės, būtinybės slėptis slėptuvėse, ji džiaugėsi nesitikėjusi, kad milijonai žmonių visame pasaulyje susivienys bendrai kovai.
„Mes jaučiame viso civilizuoto pasaulio paramą. Tai ne tik mūsų tragedija, rusai pradėjo karą ne tik prieš ukrainiečius, bet prieš visą Europą, visą pasaulį. Turėtume likti kartu, palaikyti vienas kitą - mes visada jautėme nuoširdžią lietuvių draugystę. Tikiuosi, jums patiks mūsų filmas ir jo pagrindinė žinutė, kad, nepaisant visų aplinkybių, galiausiai yra šviesa. Mes laimėsime ir mes turime visada gyventi pilnavertiškai. Tikiu, kad šis baisus karas greitai pasibaigs, ir mano mylimas Kijevas ir kiti miestai greitai vėl gyvens taikiai, mes juos atstatysime, ir aš vėl keliausiu po kino festivalius ir galėsime apkabinti vienas kitą“, – kalbėjo režisierė.
