Nors vykdant projektą „Vunderkindai.lt“, Reda ir Egmontas yra nuolat apsupti gausiu būriu mažųjų talentų, tačiau nepraleidžia progos vienu lūpų krašteliu užsiminti ir apie būsimus savus „vunderkindus“. Tad visus, kurie iki šiol laužė galvas, kuris kurį paliks ar buvo giliai įsitikinę, jog ši draugystė neturi realaus pagrindo, tenka nuvilti ir liaudiškai tariant pasakyti - nė velnio!
- Kaip vertinate skeptišką žmonių požiūrį į Jūsų draugystę?
Reda: Manęs niekada nedomino, ką kiti žmonės galvoja apie mūsų santykius, o tuo labiau tų nuomonė, kurių nepažįstu. Nuo draugystės pradžios niekas nepasikeitė, netgi priešingai - tarpusavio ryšys dar labiau sustiprėjo. Pradėjome kartu dirbti. Dabar savo gyvenimo neįsivaizduojame vienas be kito. Taip pripratome visur būti kartu, kad kai būni atskirai, jauti, kad kažko trūksta. Nors, tiesa, sprendimas dirbti drauge iš pradžių neramino ir mane. Tą baimę didino ir aplinkinių bei artimųjų perspėjimai, kad neva pradėjus dirbti kartu – baigsis romantika, sugadinsime santykius. Tačiau taip nenutiko.
Mantas: Tas stereotipinis mąstymas, kad du mylintys žmonės negali kartu dirbti yra labai neteisingas. Pirmas argumentas būtų tas, kad vyras ir moteris gyvendami ir kurdami šeimą – jau jie dirba kartu ir yra gyvenimo partneriai bet kokiu atveju. Skirtingi požiūriai ir skirtingi pasauliai gali atšaldyti santykius. Nes moteris, nesuprantanti ką veikia jos vyras, o ypač kai jis dirba pramogų pasaulyje, kur darbas nėra nuo 9 iki 17 val. Tad moteris, kuri nesupranta šios darbo srities gali nesuprasti ir paties vyro darbų savaitgaliais, vakarais ir t.t. Tai, kad mes dirbame kartu – tik privalumas. Mūsų tandemas labai puikus - aš idėjinis kūrėjas, o ji puiki direktorė.
- Minėjote, kad kone 24 val. per parą būnant drauge ir dirbate kartu. Ar lengva grįžus namo atsiriboti nuo darbo?
Mantas: Tikrai sugebame atsiriboti nuo darbo. Dirbame vienodai. Kartais abiems tenka darbuotis iki vėlumos, tačiau kai grįžtame namo, stengiamės darbinius reikalus nustumti į šoną. Po darbo grįžtame namo, užsidedame šiltas šlepetes ir mėgaujamės vienas kito draugija. Mums drauge niekada nenuobodu, mes tiek vienas kitam turim ką pasakoti, kad ta rutina mūsų neerzina.
- Kaip dalinatės buities darbus? Juk esate abu labai užimti žmonės.
Reda: Buitis yra puiki. Sutariame ir pasiskirstome darbus.
Mantas: Vasarą pas mus buvo labai daug remonto ir sodo darbų. Aš niekada negalvojau, kad kada nors gyvenime tręšiu žolę, ją sėsiu, pjausiu ir tai darysiu su malonumu. Nežinau, gal šis pomėgis su amžiumi ateina...
- Ar nesigaili savo audringo gyvenimo metų? O galbūt paslapčia jo netgi ilgiesi?
Mantas: Dabar gyvenu kitaip, tačiau gailėtis dėl praėjusių metų taip pat neketinu. Kiekvienas praeitas gyvenimo etapas yra gera pamoka ir jis atneša tam tikrą suvokimą gyvenime. Tai mano gyvenimas ir jis - realus. Man gaila žmonių, kurie per savo gyvenimą daug ko nepamato. Manau, kad jei yra proga, ją reikia ne tik išnaudoti, bet ir iš jos pasimokyti. Metaforiškai sakant: reikia skaityti gyvenimą, mokytis iš jo ir nebijoti suklysti. Per klaidas ateina daug puikios patirties, kuri vėliau tik praverčia gyvenime.
Dabar galiu drąsiai sakyti, kad šiandien man labiau rūpi, kas yra mano sode ir mano tvoros pusėje. Labai gaila žmonių, kurie nepamatė gyvenimo ir gyvendami šeimose vis dar žvalgosi į kaimyno kiemą, svarstydami, kad gal ten yra geriau. Tokie vyrai – nepatikimi. Supratimas, kad šeima yra vertybė - ateina su laiku. Šiandien aš galiu drąsiai sakyti, kad jis pas mane jau atėjo.
- Reda, ar Mantas vis dar dovanoja tau tulpes, kaip ir draugystės pradžioje?
Reda: Taip, be abejo. Tik gaila, kad tulpių sezonas praėjo.
Mantas: Oi, gi tulpių laikas praėjo ir čia buvo tikra tragedija, kai ant stalo nebeliko geltonų tulpių. Anksčiau maniau, kad dovanoti gėles merginoms - banalu ir neoriginalu. Dovanodavau gėles tik tada, kai pats to norėdavau. Tiesa, ir dabar aš esu prieš tas dienas, kai yra nustatyta, kada reikia pirkti dovanas, dovanoti gėles. Manau, kad tai galima ir netgi reikia daryti, dažniau nei priimta visuomenėje.
- Tai galima sakyti, kad kai dovanoji gėles Redai, darai tai nuoširdžiai?
Mantas: Dabar aš tai darau visiškai nuoširdžiai ir be jokios progos.
- Reda, ar tikrai gauni gėlių iš Manto, o jis jų dovanoja be progos?
Reda: Tikrai taip. Jis apskritai yra labai romantiškas vyras. Jis mėgsta daryti staigmenas ir taip pamaloninti mane.
- Kokią įsimintiniausią staigmeną Mantas tau yra padaręs?
Reda: Pati įsimintiniausia Manto staigmena – suorganizuotas mano 30 gimtadienio jubiliejus. Turbūt pusę savo gimtadienio praverkiau. Aš buvau priblokšta, kad žmogus per tokį trumpą laiką taip giliai ir iš visų pusių gali mane pažinti. Gimtadienio programoje buvo nuo mano mėgstamiausio filmo iki mėgstamiausių dainų, geltonų tulpių ir dar įvairiausių staigmenų, kurios man buvo labai artimos.
Jam pavyko sukviesti net ir tuos draugus, kurių nesitikėjau išvysti savo gimtadienio vakarėlyje. Gimtadienio vakarėlio vieta taip pat buvo parinkta su tam tikra potekste. Šis gimtadienis ilgam įsimins ne tik man, bet ir tiems, kas jame dalyvavo. Po šio gimtadienio aš dar kartą uždėjau jam didelį pliusą ne tik kaip mylimajam, bet ir kaip puikiam režisieriui ar menininkui. Tai buvo pati nuostabiausia staigmena, kurios man niekas niekuomet nebuvo padaręs.
- Pastaruoju metu vis rečiau Jus galima išvysti žinomų žmonių vakarėliuose. Kaip leidžiate laisvalaikį?
Reda: Kažkam tai gali atrodyti banalu, bet grįžę namo po sunkios darbo dienos mėgstame prisileisti vonią, skanauti vyną ir taip mėgautis vienas kito draugija. Sakau taip ne tam, kad tik kalbėčiau ar bandyčiau kažkam įrodyti, jog mes gyvename puikiai. Tai yra realus mūsų gyvenimas. Mes vis rečiau lankomės vakarėliuose, nes mums gera ir namie. Susitvarkėme savo namus taip jaukiai, kad dabar mielai draugai pas mus atvažiuoja pavakaroti savaitgaliais.
Mantas: Iš tiesų. Dabar mus supa tik nuoširdūs ir geri žmonės. Anksčiau buvo daug draugų, moterų ir paviršutiniško gyvenimo epizodų. Tačiau išvykimas darbuotis į užsienį, padėjo „išfiltruoti“ aplinką. O draugystė su Reda dar labiau išgrynino santykius su tam tikrais žmonėmis. Galiu pasakyti, kad šalia manęs nebeliko nereikalingų žmonių. Mes dažnai esame apsupti tų žmonių, kurie yra ne dėl naudos, ne iš reikalo, o tie - su kuriais gera ir norisi bendrauti. Neturime vieni kitiems jokių įsipareigojimų. Jie mus palaiko, supranta ir džiaugiasi mūsų santykiais.
- Jūsų santykiai puikūs. Tai gal jau greitu metu planuojate didįjį renginį - vestuves?
Mantas: Apie tai daug nesinori kalbėti. Čia Dievo reikalai. Kad tam esu subrendęs – žinau. Jau kokius dvejus metus jaučiau, jog brandinu mintį apie šeimos kūrimą. Dabar tik laiko klausimas ir tiek. Aplinka tam - palanki (pritariamai linksėjo Reda).
- Šiuo metu kartu dirbate Lietuvos televizijoje prie projektų „Europos vidury“ ir „Vunderindai.lt“. Tai lietuvybę ir jaunąją Lietuvos kartą ugdantys projektai. Mantai, lyginant su kitais populiariais tavo projektais, šis kūrybinis posūkis išties kitoks. Kaip sekasi dirbti su tokiu būriu talentingų vaikų?
Mantas: Likimas lėmė, kad šį pusmetį turėjome 50 vaikų (juokiasi). Buvo labai malonu dirbti su šiais talentingais vaikais. Džiaugiamės, kad būtent mums atiteko toks projektas. Imdamiesi šio projekto vadovavomės ne finansiniais, o vertybiniais kriterijais. Laidos konkurso „Vunderkindai.lt“ tikslas – atskleisti jaunosios Lietuvos kartos talentus, o kartu ir juos padrąsinti. Esu laimingas, kad Lietuvos televizija, suprasdama, jog reitingas nebūtinai yra laidos kokybės kriterijus, savo eteryje suteikė galimybę jauniesiems talentams.
Taip pat džiaugiuosi, kad sugebėjau atsiriboti nuo komercijos ir imtis tokio projekto, kuris jau savaime yra prasmingas ir vertingas.
- Ar galima sakyti, kad keičiantis E. Bžesko gyvenimo būdui – keičiasi ir jo prodiusuojamų projektų žanras?
Mantas: Didelę gyvenimo dalį skyriau menui, žinoma, - tai niekam neįdomu. Visi kapstosi po tą mano gyvenimo periodą, kai užsiėmiau šou verslu ir buvau apipintas įvairiais skandalais. Bet kokiu atveju aš esu užaugęs menininkų šeimoje ir visuomet norėjau realizuoti savo sugebėjimus šioje sferoje. Džiaugiuosi, kad su savo komanda galėjome užsiimti konkurso „Vunderkindai.lt“ projektu. Kas žino, jei ne šis projektas, gal ir vėl būčiau pakėlęs sparnus svetur.
- Kuo šis projektas skiriasi nuo kitų TV projektų, kuriuose galima išvysti gabių vaikų pasirodymus?
Mantas: Puikiai prisimenu savo vaikystę. Mokykloje man būdavo šiek tiek gėda pasakyti, kad aš iš menininkų šeimos ir kad tapau. Supratimas, kad šokti, dainuoti ar būti sportininku yra gerai, iki šiol išlikęs mūsų visuomenėje. Tačiau vaikams, kurie užsiima kiek kitokia menine kūryba, pavyzdžiui, tapyba ar eilių kūrimu - daug sunkiau įsilieti į rinką.
Todėl šioje laidoje mes suteikėme galimybę ir šiais talentais apdovanotiems vaikams pasirodyti TV eteryje. Nors reitingų prasme prodiuseriui toks sprendimas yra ganėtinai pavojingas, tačiau vien tai, kad prie jo prisijungė tiek daug garbingų ir gabių meno atstovų, iš kurių už tai sulaukėme padėkos, labai džiugina.
Šiuo atveju, galima sakyti, kad tam tikra prasme mes auklėjame eterį. Tad projekte „Vunderkindai.lt“ mes rodome ne tik tuos išliaupsintus ir visuomenėje išgirtus vaikus, bet per atrankas atrandame niekam nežinomus talentus iš įvairiausių Lietuvos miestų, miestelių ir kaimelių.
- Jei jau taip gražiai pakrypo tema apie vaikus, tai gal ir patys galvojate apie juos?
Mantas: Nežinau kaip genetiškai viskas susiklostys. Bet per savo gyvenimą sukaupiau nemažą patirtį, todėl ar tai bus mergaitė, ar berniukas - tikrai turėsiu ką pasakyti savo vaikui. Kas dėl bendros šeimos su Reda, tai galiu pasakyti, kad tiek aš ją stebiu ir vertinu, ar ji gali tapti mano vaikų motina, tiek ir ji žiūri, ar aš galiu tapti šeimos ramsčiu.
Man tikrai nereikia tokios moters, kuri man keptų blynus, o Reda tokia ir nėra. Aš įsitikinau, kad vyras – mažas vaikas. Jeigu vyras neturi priežiūros, bus ne kas. Čia kaip su koviniu šuniu: jei jo nemaitinsi ir neglostysi – jis pabėgs. Jeigu vyras ir nesupranta, tai jis jaučia kuria moterimi jis gali pasikliauti ir su kuria gali kurti šeimą.
- Tai taip išeitų, kad su Reda planuoji kurti šeimą?
Mantas: Jei jausčiau, kad Reda gali mane pavesti kuriant šeimą, auginant vaikus ar ištikus nelaimėje, turbūt vėl tyliai priimčiau kardinalius sprendimus. Tačiau žinau, kad Reda nėra ta moteris, kuri ištikus nesėkmei pultų į kito vyro glėbį.
- Reda, ar tu pasitiki Mantu? Juk jis tiek laiko buvo tituluojamas kaip tikras donžuanas.
Reda: Aš niekada juo ir neabejojau. Tai žmogus, kuris turi geras akis. Man tikrai nėra jokių abejonių. Mūsų santykiai yra paprasti, natūralūs ir geri, todėl aš nesiruošiu pradėti kurti pasakojimų ar įrodinėti kitoms moterims, kad jis ne toks, kokį jį dažnai piešia. Jis yra vyras – autoritetas. Netgi daugeliui vyrų siūlyčiau pasimokyti, kaip reikia bendrauti ir gerbti savo antrąją pusę.
- Gal jau turite tam tikrą viziją kaip norėtumėte auklėti vaikus? Gal bandysite Lietuvai išauginti didžių menininkų?
Mantas: Nežinau, manau, kad stebėčiau vaiką ir žiūrėčiau, kas jam patinka. Blogai kai tėvai per prievartą perša jiems savo įsivaizdavimus, kuo jie užaugę turėtų tapti. Aišku, jei tėvai mato, kad vaikas turi talentą, jį reikia pastūmėti ir jam padėti. Tačiau kartais tėvų įsivaizdavimai prasilenkia su vaikų gabumais.
Tai pastebėjome ir projekte „Vunderkindai.lt“, kai tėvai kiša per prievartą savo vaiką ant scenos, o tas vaikas nelabai supranta kodėl jis ten turi būti. Taip vaiko auginti nenorėčiau. Aš tikiuosi, kad mes su Reda sugebėsime pastebėti savo vaikų talentus ir protingai juos išauklėsime.
- Kaip manote, kuris iš Jūsų bus griežtesnis tėvas?
Reda: Žinoma, kad aš.
Mantas: Tu bausi, o aš jiems aiškinsiu, už ką nubaudei. Arba prieš tai bandysiu paaiškinti, kad nereiktų bausti (juokiasi).
Reda: Puiku, tai gal man išvis vaikų nereikės auklėti, viską padarysi vienas (juokiasi). Jei kalbant rimtai, aš atsargiai kalbu apie vaikus. Kaip Dievas duos, taip ir bus gerai. Kai pradedi viešai svajoti – negerai.
Mantas: Man nėra baisu galvoti apie vaikus. Jei anksčiau buvo baisu, tai dabar vaikas man asocijuojasi su dideliu džiaugsmu.
