Manęs laukia velnias žino kas, ir baisiausia - galiu nebepamatyti kaip jie užaugs. Tas jausmas, kai supranti, jog stiklinė išslydo iš rankų ir krenta, tačiau gali tik stebėti, pagauti jau nebespėsi.

Niekam nieko nesakiau. Nusprendžiau palaukti, kol paaiškės tiksli diagnozė ir perspektyvos. Žiūrėjau į besišypsančią žmoną ir buvo siaubingai gaila, netrukus viskas pasikeis.

Po kelių dienų prasidėjo tyrimai, onkologai, ir t.t. Sužinojau, kad man kraujo vėžys - limfoma. Pasakiau namiškiams ir jau netrukus prasidėjo chemoterapija. Man paskyrė šešis intensyvius kursus kas dvi savaites. Kas kartą žygiuodamas į ligoninę negalėjau patikėti, kad tai vyksta su manim, jaučiausi kaip "Breaking Bad" serialo herojus. Ir nors baisiausia chemoterapijos dalis buvo pats pavadinimas - "radikalusis gydimas", niekam nelinkėčiau to patirti. Po pirmų kursų ėmė slinkti plaukai.

Paskambinau savo draugui kirpėjui, mane jis prižiūri jau penkiolika metų ir papasakojau, kad reikia šukuosenos "plikai".

Tada jau supratau, kad tokią diagnozę lengviau išgirsti pačiam negu sakyti kitiems. Jis skuto manę, o aš mačiau didžiulį liūdesį akyse. Kai vakare pasižiūrėjau į save veidrodyje, liūdesį pajutau pats - atrodžiau labai blogai.

Nuo chemijos veidas patino, papilkėjo, o pliko ir be barzdos niekada nebuvau savęs matęs. Į pagalbą stojo kolega Zvonkus solidarumo dėlei "nusižarinęs" kaip ir aš.

Stano ir Deivydas Zvonkus

Dabar buvo du "urodai".

Linksmumo ir geros nuotaikos bandžiau neprarasti ir tada, kai chemoterapija ėjo link pabaigos. Susisumavus vaistų poveikiui, porą mėnesių iš eilės nuodytas organizmas jau sunkiai beatsigaudavo po eilinės "dozės".

Būdavo dienų, kai neišeidavau iš namų, tačiau stengiausi dirbti kas dieną. Ir viskas baigėsi. Liko tik vienas klausimas - ar padėjo?

Po pusantro mėnesio laukimo sužinojau teigiamą atsakymą. Ligos nebėra. Deja, tai nieko nereiškia, ateinančius porą metų yra nemaža tikimybė, liga grįš ar partrenks troleibusas.

O dabar apie svarbiausią dalyką ir rimtai.

Ilgai galvojau, ar reikia apie tai viešai pasakot. Dvejojau, žmonės jau nebežiūrės į mane kaip anksčiau, o dėl to labiausiai pikta. Dėl to ir kalbu.

Diagnozė vėžys daugumai skamba lyg mirties nuosprendis. Aš ir pats taip galvojau. Pirmas dvi savaites buvau atsidūręs pragare, giliausioje depresijoje ir pasimetime, numečiau daugiau svorio nei per visą gydymą. Jausmai susimaišė - ir neviltis, ir gėda, ir noras pasislėpti nuo viso pasaulio.

Bet baimė, tai jausmas kurį pažinau giliausiai, mačiau ją savo sieloje, mačiau artimųjų akyse, Santaros klinikų koridoriuose. Šiandien daugybė žmonių išgirs diagnozę - vėžys ir prasidės jų pažintis su baime.

Aš noriu Jūs visus apkabinti ir pasakyti - nebijokite, mus užklupo netikėtas išbandymas, bet nebijokite, tai tiesiog liga, ji vaisai kitokia nei prieš dvidešimt metų. Ji tikrai gydoma. Jūs ne vieni. Nebijokite, Lietuvoje neįtikėtinai profesionalūs ir jautrūs šios srities specialistai. Kraujo vėžio atveju išgydoma didžioji pacientų dalis.

Aš sergu vėžiu, bet pasveiksiu :)

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1187)