– Pradėkime nuo pačios pradžios. Kodėl pasirinkote žurnalistiką?
– Tai susiklostė savaime. Įstojęs į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, po semestro nusprendžiau, kad nemėgstu šios disciplinos, todėl mečiau ir susiradau darbą Lietuvos AIDS centre. Ten veikė LGBT paramos grupė, leidusi laikraštį, tad sumąsčiau prisidėti. Vėliau perėjau į tuometinį „The Baltic Observer“ – šis leidinys buvo skirtas Baltijos šalims. Čia užėmiau prodiuserio, žurnalisto ir vertėjo pareigas.
Tuo metu Liucija Baškauskaitė atidarė pirmąją komercinę televiziją „Tele-3“, tad dirbdamas „The Baltic Observer“ užmezgiau su ja kontaktą, pradėjome bendrauti, o ji pasikvietė į televiziją. Pradėjau nuo smulkesnių darbų, po to dirbau vakaro žiniose, tačiau laikui bėgant nutolau į gyvenimo būdo laidą „Nuo... iki...“, į kurią pasikviečiau Rūtą Mikelkevičiūtę. Kai persikėliau gyventi į Prahą, į mano gyvenimo aprašymą greitai sureagavo Laisvosios Europos radijo lietuvių redakcija.
– Ar jūsų niekada netrikdė ir netrukdė tai, kad nebaigėte aukštosios mokyklos ir neturite diplomo?
– Man netrukdė, tačiau iš pradžių tikrai trikdė. Beveik visame pasaulyje vyrauja nuomonė, kad būtinai reikia turėti išsilavinimą, kitaip būsi antraeilis pilietis. Jaučiau spaudimą, bet daugeliu atvejų – tai formalus dalykas. Per savo gyvenimą sutikau daug žmonių, kurie neturėjo diplomo (arba turėjo ne tos specialybės), bet kuriems labai sekasi.
Vis dėlto žurnalistinio išsilavinimo man trūksta. Mano nuomone, žurnalistikos mokyklos nėra – tai darbo mokykla. Gali baigti bet kokį dalyką, bet atėjus į pirmąją darbovietę teks pradėti nuo pat pradžių. Manau, kad žurnalistikos studijos suteikia daug teorinių žinių. Tais laikais, kai aš pradėjau savo karjerą, universitetas buvo orientuotas abstrakčiai, tikriausiai dabar yra kitaip.
Esu sutikęs daug žmonių, kurie studijavo žurnalistiką. Jie visada sakė, jog reikia baigti dar vienas studijas, kad galėtum pagrįstai kalbėti tomis temomis, kurios tau patinka. Nebaigiau nei vieno, nei kito, tačiau daug metų dirbu žiniasklaidoje, kalbu politinėmis temomis, tad manau, kad iš dalies galiu save laikyti baigusiu studijas, nes esu pasikaustęs tam, ką darau. Žinoma, turėti diplomą niekada nėra blogai, tačiau laikai taip smarkiai keičiasi, kad diplomas, kurį turi šiandien, rytoj gali būti visai kitos vertės. Anksčiau diplomo vertė buvo tokia pati, kaip 40 metų būsto paskola.
– Į Prahą išsikraustėte 1999-aisiais. Tuomet Lietuva buvo neseniai atkūrusi nepriklausomybę, tad kur kas uždaresnė ir labiau susikausčiusi. Kaip dabar vertinate tėvynę, jos progresą?
– Atvirai pasakius, kai pernai ir užpernai lankiausi Lietuvoje, šalis man paliko labai gerą ir netikėtą įspūdį. Iš dalies buvau suglumęs, nes ligi tol arogantiškai žvelgiau į Lietuvą. Sakiau, jog valstybei reikia dar daug darbo atlikti, kad būtų panašesnė į Vakarus, atvira, socialiai subrendusi. Negaliu kalbėti apie visą Lietuvą, tačiau stebint jaunąją kartą, žmonių sugebėjimą susikalbėti daugeliu kalbų, paslaugų kokybę, galimybę bendrauti bet kokiomis elektroninėmis priemonės be apribojimų ar nesklandumų bei tarptautinę politiką, mano galva, pažanga nepaprastai didelė.
Šiuo metu Lietuva labai patriotiška, tai didžiulis lūžis, bent jau žiūrint iš šalies. Atrodo, dabar Lietuva išgyvena antrą Sąjūdžio laikotarpį, kai yra didžiulis pakilimas ir noras, kad judėtume į priekį ir niekas mūsų nestabdytų, kovojame su korupcija bei „fake news“. Tačiau supraskite mane kaip žmogų, kuris kalba iš šalies.
– Ar per tiek laiko neteko gailėtis, kad viską metėte ir atvykote į nepažįstamą šalį?
– Gailesčio aš nejuntu. Persikraustyti buvo vienas baisiausių, tačiau geriausių žingsnių gyvenime, esu patenkintas. Kai lankausi Lietuvoje, susitinku su artimaisiais, jaučiu nostalgiją, gaila, kad jie taip toli. Jei grįžčiau į Lietuvą, jausčiau nostalgiją Čekijai.
– Į Prahą išvykote dėl mylimo žmogaus. Kokios dar priežastys lėmė emigraciją?
– Ši priežastis sudarė didžiąją dalį mano pasirinkimo, tačiau buvo ir kitų. Tuo metu, kai išvažiavau, mūsų gyvenimo būdo laida buvo gana populiari, aš pradėjau pasiilgti privatumo, be to, esu iš LGBT bendruomenės, į kurią vyravo priešiškas ir kitoniškas požiūris. Tai mane labai erzino, man norėjosi gyventi gyvenimą taip, koks jis yra, ir ten, kur tai buvo įmanoma. Tuo metu Čekija buvo kur kas progresyvesnė už Lietuvą.
Paaiškėjo, kad mano pavardė Kunčina rašoma taip, kaip ir Čekijoje. Neseniai sužinojau, kad čia yra miestelis Kunčina – jame apsilankiau ir su Lietuvoje likusia šeima, fotografavomės, juokėmės. Pagalvojau, kad bala žino, kaip yra – galbūt jaučiu atgalinį ryšį, juk Čekija ir Lietuva susisiejusios istoriškai, mąstau, jog pats nežinodamas į čia sugrįžau. Tikriausiai ši trauka kyla iš pasąmonės.
– Viename interviu minėjote, kad Čekija – jūsų namai. Ką jums reiškia Lietuva?
– Lietuva mano gimtinė. Metas, kai ten gyvenau – labai didelis ir gilų antspaudą mano asmenybėje palikęs laikotarpis. Gimiau tuo metu, kai buvo pats tirščiausias ir šlykščiausias Tarybų Sąjungos momentas – vyravo stagnacija, buvo sunkios gyvenimo sąlygos. Taip pat atėjo mane smarkiai sukrėtę 1991 m. Sausio 13-osios įvykiai, kurie tapo pagrindiniu šaltiniu, dėl kurių gimė noras informuoti pasaulį apie tam tikrus įvykius.
– Kiek laiko prireikė pradėti kalbėti čekiškai?
– Kai atvykau į Prahą, čekų kalba mokėjau pasakyti laba diena, ačiū ir viso gero. Užtrukau apie pusę metų, kol pradėjau kalbėti čekiškai. Iš pradžių sakiniai buvo laužyti ir trumpi. Visi emigrantai turi posakį: „Nėra geresnių kalbos kursų kaip miegamasis.“ Nuolatos žiūrėjau televiziją, o šalia buvo žmogus, kurio galėjau klausinėti. Čekų kalba lietuvių ausiai skamba gražiai, tačiau ją mokytis sunku. Pamenu, kad buvo nelengva, tačiau turėjau žmonių, kurie mane palaikė ir padėjo. Tiesa, čekiškai pradėjau mokytis dar Lietuvoje, turėjau 3–4 kalbos pamokas ir šį bei tą atsiminiau, kai atvykau į Prahą.
– Nuo žiniasklaidos nenutolote – Čekijoje taip pat dirbate žurnalistu, tad jau nemažai metų užsiimate šia veikla. Ar nepabodo?
– Dažnai apie tai pagalvoju. Lietuvoje dirbau ties gyvenimo, stiliaus, mados, visuomenės temomis. Čekijoje atsidūriau ekonomikos, politikos, analitikos, socialinės srityse. Kai atvykau į Laisvosios Europos radiją, maniau, kad daug žinau ir moku, tačiau patys pirmieji darbai parodė, jog iš tikrųjų nesiorientavau politikoje. Laisvosios Europos radijas buvo skausminga, bet svarbi mokykla.
Mane vargina ne darbas žiniasklaidoje, bet jos turinys. Kuo toliau, tuo greičiau pasaulis eina velniop, žinių turinys vis labiau šokiruoja. 2014 m., po Ukrainos įvykių, pajutau lūžį – būna akimirkų, kai neturiu jėgų 10 val. per dieną žiūrėti į sudarkytus kūnus, subombarduotas ir badaujančius šeimas, klausyti Rusijos melo, kuris man, patyrusiam Sąjūdžio laikus, primena tai, ką Tarybų Sąjunga darė Lietuvoje: melas, šmeižtas, tiesos iškraipymas, to paties fakto perdarymas, baisus įžūlumas, ciniška kalba.
Kita vertus, šiuo metu žiniasklaidoje orientuojuosi geriau, sužinau vis daugiau dalykų, tad yra tiek pliusų, tiek minusų.
– Kaip jūs atsipalaiduojate? Ar po tokių naujienų srauto netenka naktimis sapnuti košmarų?
– Kaip kada. 2014 m. man buvo sunkūs. Ne vien dėl padidėjusio darbo krūvio, bet ir dėl to, kad Ukraina yra man artima, jie turi skaudžią istorinę praeitį. Ciniškam nepavyksta tapti, nors dauguma kolegų būtent tokie ir yra.
Kai nedirbu, stengiuosi atsiriboti, o namuose turime nerašytą taisyklę – grįžę iš darbo nejungiame žinių. Mane be galo erzina, jei šios taisyklės nesilaikoma. Laisvu laiku neskaitau žinių, atjungiu telefoną, be to, man labai padeda tai, kad gyvenu Prahos pakraštyje, miško draustinyje, turiu tris naminius gyvūnus, kurie absorbuoja visą dėmesį. Taip pat turiu hobį – mėgstu važinėti visureigiais automobiliais. Prieš porą metų tuo susidomėjau, pakeičiau jau keletą transporto priemonių, važinėju po kalnus, tai atjungia pašalines mintis.
– Dirbote dar ir dabar Lietuvoje labai populiarioje gyvenimo būdo laidoje. Šiuo metu analizuojate politikos, ekonomikos ir kt. temas. Jums pabodo bulvaras bei vadinamosios žvaigždės?
– Taip, labai. Jei daryčiau tą darbą, rasčiau būdų jį pamilti iš naujo. Tačiau dabar dirbu ties temomis, kurios atitolusios nuo pramoginių naujienų bei trumpalaikių žinių, mane erzina transliacijos apie vietines bei pasaulinio garso žvaigždes, tai neįdomu bei paviršutiniška. Jei tų žmonių paklaustume, ar jie žino, kas vykta Sirijoje ar Kryme, pamatytume, kad 90 proc. nežinotų, kas yra Damaskas. Iš pradžių, kai tik persikėliau į Čekiją, šie jausmai nebuvo tokie stiprūs, tačiau šiuo metu džiaugiuosi, kad neturiu potraukio pramoginėms naujienoms.
– Beje, ilgą laiką dirbote televizijoje, buvote matomas asmuo. Kaip yra dabar, nepasiilgstate žinomumo ir dėmesio?
– Ne, tai buvo viena priežasčių, dėl kurių išvykau. Geras jausmas, kai gali įlipti į tramvajų ir tavęs niekas nepažįsta. Aš nuo to atpratau, nors šiuo metu Lietuvoje yra ir nauja karta, kuri to nežino ir nepamena.
Be to, Lietuva ir šalies ambasados visame pasaulyje mini nepriklausomos Lietuvos 100-metį. Čekijoje man teko vesti minėjimo renginį – buvo malonu, nes tokios šventės jau nebesulauksiu. Gyvenu toli nuo Lietuvos, norėjosi atiduoti tam tikrą duoklę, pabūti kartu, dėkojau Lietuvos ambasadoriui Čekijoje, kad mane pasikvietė. Buvo sėkmingas vakaras, žmonės jautėsi gerai, vyravo jauki atmosfera. Jei niekada nebūčiau pasirodęs televizijoje, ambasadorius manęs nebūtų prisiminęs, todėl kartais smagu prie to sugrįžti.
– Kaip tapote LRT radijo korespondentu?
– Tuo metu dirbau Laisvosios Europos radijo lietuvių redakcijoje, o LRT radijas retransliuodavo mūsų vedamas laidas. Kaip suprantu, LRT žinojo, kad uždaroma lietuvių redakcija, be to, norėjo turėti korespondentą Čekijoje. 2004 m., Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, Laisvosios Europos radijo lietuvių redakcija baigė veiklą, aš turėjau daugiau erdvės bendradarbiauti. Žinias nušviečiu iki šių dienų.
– Kaip dažnai jums tenka bendradarbiauti su radiju?
– Priklauso nuo įvykių – jei Lietuvą domina tai, kas vyksta Čekijoje, Slovakijoje arba aplinkinėse Vidurio Europos valstybėse, tada susisiekiame. Jei vyksta rinkimai, neigiami įvykiai – sutelkiame daugiau dėmesio. Būna mėnesių, kai nė karto neatveriu burnos, tačiau pasitaiko savaičių, kai kalbu dažnai.
– Kuo, jūsų nuomone, svarbu, kad žiniasklaidos priemonės turėtų korespondentų užsienyje?
– Todėl, kad idealiu atveju tie korespondentai moka užsienio kalbą, orientuojasi vietos realijose, seka įvykius ir mato juos iš vidaus. Supaprastintas žinias iš išorės teikia naujienų agentūros, jų pranešimai tarsi praslysta pro paviršių – paskleidžia informaciją, tačiau nesuteikia esmės, kurios reikia. Kai gyveni čia, žinai, kas vyksta ir kokius klausimus reikėtų aptarti eteryje.
– Kokios temos jus labiausiai domina?
– Profesine prasme – politiniai klausimai, ypač tarptautiniai. Nelabai mėgstu pasakoti, pavyzdžiui, apie slidinėjimą, esu linkęs kalbėti minėtomis temomis. Asmeniniame gyvenime mane domina kalbos, naminiai gyvūnai bei klasikinė muzika.
Turiu keletą pažįstamų, kurie susiję su operos pasauliu. Artimai bendrauju su Nomeda Kazlaus, be to, per gyvenimą teko pažinti klasikinės muzikos gerbėjų. Kuo dažniau klausausi klasikinės muzikos, tuo daugiau man klausimų kyla, nes šios muzikos istorija siekia šimtmečius. Profesionali opera, atliekama iš širdies bei su didele patirtimi, mano galva, tai vienas sudėtingiausių, spalvingiausių teatro kūrinių, apminančių vaidybą, choreografiją, dainavimą, scenografiją, režisūrą ir pan.
– Kuo skiriasi žurnalistika Čekijoje bei Lietuvoje?
– Dabar palyginti negalėčiau, bet iš to, ką atsimenu nuo 1999 iki 2004 m., skirtumas buvo didžiulis. Čekijos nacionalinė žiniasklaida buvo pažengusi kur kas toliau, turėjo gerokai platesnį tarptautinį užmojį, gebėjo objektyviau ir giliau pažengti į įvykių užkulisius, pateikti esmines ir svarbias sąsajas.
Mano didžioji mokykla visą laiką buvo Laisvoji Europa, turėjau galimybę stebėti tarptautinius kanalus, Čekijos nacionalinę televiziją. Visi privatūs kanalai ir, deja, Lietuvos televizijos man atrodė nerimtos, trūko atsidavimo, pasikaustymo ir noro demonstruoti ne save, o turinį.
Man labai įstrigo buvusio Estijos prezidento Toomo Hendriko Ilveso žodžiai, kad žiniasklaida juda į pramoginį žanrą, o žinios yra stumiamos į nuošalę, stengiamasi išlaikyti ir kaustyti dėmesį bei sudėlioti akcentus ten, kur to nereikia, tačiau manoma, kad žiūrovas suklus. Tai vyksta visur, reikia stengtis orientuotis ir susigraibyti žinių nuotrupose.
Žurnalistas A. Kunčina gyvena Prahoje, nuo 1999-ųjų dirba Laisvosios Europos radijuje, kuris apima kelias žiniasklaidos priemones – radiją, televiziją bei internetą. Kaip pats sako, per šį laiką pakito tik jo užimamos pareigos – šiuo metu A. Kunčina yra vaizdo bei garso turinio prodiuseris, taip pat dirba pagrindinėje naujienų tarnyboje.
