Na, man ryte pats miegas ateina... Jau kokį pusmetį esu kamuojamas nemigos, todėl su miegu labai sudėtinga. Guluosi tik penktą, o užmiegu pusę šešių arba šeštą ryto. Devintą prasideda telefono skambučiai... Nieko, kaip nors ir tai įveiksiu (geria kavą).
Esi vienas iš nedaugelio žinomų Lietuvos veidų, saugančių asmeninę erdvę..
Apie asmeninį gyvenimą nesu linkęs kalbėti. Nenoriu iš to daryti reklamos. Gal, šiuo atveju, paprasčiau būtų reklamuoti save per asmeninį gyvenimą, kuo ir užsiima pusė Lietuvos atlikėjų, bet man tai nepriimtina. Bandau išvengti bendravimo su geltonąja spauda. Bet ne visada pavyksta.
O gerbėjos?.. Neatakuoja?
Anksčiau gaudavau daugybę popierinių laiškų. Nors ir dabar jų dar pasitaiko (šypsosi). Dabar gerbėjos randa kitų būdų parodyti savo dėmesį: trumposiomis SMS žinutėmis, elektroniniais laiškais, bando susisiekti per Skype. Bet aš stengiuosi atsiriboti. Ir laiko nelabai turiu, ir.. Ką aš galiu su tais žmonėmis kalbėti? Taip, aš jiems parodau, kad esu netoliese. Bet koks kitoks bendravimas galėtų būti?
Ar nevargina atkaklių gerbėjų dėmesys?
Ne, nevargina, Greičiau jis egzistuoja kaip tam tikros profesijos padarinys. Jei jis mane vargintų, nelipčiau į sceną, sėdėčiau kontoroje. Bet su studija nepalyginsi, tai - visai kas kita. Dabartinis mano gyvenimas man patinka: žinau kaip ir ką daryti.
Minėjai, kad naujasis grupės „Biplan“ albumas bus solidesnis. Kokių pokyčių galime tikėtis?
Jei praeitas albumas buvo kiek chuliganiškas, šitas bus rimtesnis. Sunku nusakyti galutinį rezultatą, jis dar neišbaigtas. Aišku viena - mažiau dėmesio skirsime komercinei pusei. Albume bus dainų, verčiančių susimąstyti. Juk ne berniukai jau esame..
Albumas pasirodys dar šiais metais? Ar nesikeičia Jūsų planai?
Prie šio albumo pradėjome dirbti pavasarį, bet mes ne mergaičių ir ne vaikinų grupė, todėl niekur neskubame. Nenorime kepti kiekvienais metais po albumą. Po truputį judame į priekį, tačiau nepamirštame ir koncertų. Gali būti, kad albumas, kurį planavome rudeniop, ir nepasirodys. Nenorime forsuoti. Nors įrašų studijoje praleidžiame pakankamai daug laiko.
Kaip seniai turite savo įrašų studiją?
Pusę paskutinio albumo įrašėme mūsų studijoje. Šiuo atžvilgiu esame nepriklausomi nuo kažkokios studijos ar garso režisieriaus valandų. Mes - patys sau garso režisieriai, todėl galime sau leisti padirbėti kad ir dvyliktą valandą nakties. Esame tuo labai patenkinti: viską įrašinėjame patys, o galutinį įrašų apdirbimą atliekame Londone. Ten yra studija, su kuria mes draugaujame jau ne vienus metus. Nepigus, bet atsiperkantis malonumas. Ten – sava, mums priimtina garso įrašų kultūra.
Ar nejaučiate konkurencijos tarp Lietuvos atlikėjų?
Panašios grupės į mus Lietuvoje nėra. O realybės šou... Gal šiek tiek grubiai pasakysiu, bet jie mums ne konkurentai. Jų muzikinis lygis yra kitoks negu mūsų. Grojame jau dvylika metų. O tie patys rokeriai iš realybės šou, tai.. Į pavadinimą rokeris žiūriu su tam tikra ironija. Kitoks ir mūsų klausytojų ratas. Tie žmonės, kurie mūsų klausėsi prieš dešimt metų, dabar jau – dvidešimt penkerių ar vyresni. Bet ir dabartinis jaunimas prisideda prie to būrio
Maksai, ar galima sakyti, kad anksčiau buvote mažiau triukšmingi ir griausmingi nei dabar?
Tikrai ne (šypsosi). Gal patirties buvo mažiau, nes triukšmauti irgi reikia mokėti (juokiasi). O keitėsi ne tik mūsų įvaizdis ar triukšmingumo lygis. Keitėsi ir pati grupė. Iš ankstesnių biplanų liko tik du žmonės: aš ir gitaristas. Būgnininkas ir bosistas pasikeitė. Buvo žmonių, kurie atėjo ir išėjo. Neįdomu būtų, jei liktume tokie patys.
Papasakok, kaip gimsta biplanų dainų tekstai?
Tekstai rašomi skirtingoje aplinkoje: studijoje, mašinoje ar lėktuve. Kartais gulint vonioje ar, tiesiog, susitikimo metu, ekspromtu (šypsosi). Dainos tekstui turėti įtakos gali ir perskaityta knyga. Dauguma dainų tekstų - mano parašyti. Tačiau iš tų, kurias įrašinėjame šiuo metu, kai kurios – mūsų gitaristo. Jis pamėgino. Jam išeina. Todėl labai smagu: viena galva - gerai, dvi – geriau (šypsosi).
Pirmiau gimsta melodija ar žodžiai?
Labai skirtingai. Begalė tekstų parašyti be muzikos. Muzika ir tekstas – visai kaip žmonės: vyras ir moteris, kurie turi surasti vienas kitą, kad būtų dvi pusės. Dainos tekstas gali gulėti kelis metus. Tol, kol tekstas ir muzika sutaps, suras vienas kitą. Tik tuomet iš dviejų puselių susidarys pilnas obuolys.
Galėtum prisiminti kokį netradicinį dainos „atėjimo“ į šį pasaulį būdą?
Buvo laikas, kai dainų tekstus įrašinėjome Maskvoje. Ten išleisti du mūsų albumai. Atvažiavome tąkart į Maskvą koncertuoti. Būsimos dainos muzika jau buvo įrašyta. Trūko tik vokalo, bet teksto neturėjome. Taip atėjo paskutinis rytas, aštuntą valandą man reikėjo būti studijoje. Iki jos teko nedidelį gabaliuką važiuoti metro. Taigi, tąkart dainos tekstą parašiau važiuodamas metro. Jutau ir šiurpulį, ir riziką. Man pavyko. Taip gimė daina „Paparaciai“. Tekstas kaip vaisius ar vaikas, turi subręsti (šypsosi).
Kaip apibūdintum biplanų repertuaro dainas?
Tarp mūsų dainų yra ir linksmų, vasariškų pagal kurias galima pašėlti, bet yra ir tokių, kurios nėra populiarios radijo stočių topuose, bet, mano manymu, verčia susimąstyti, skirtos kitokiam klausymui. Kai kurios dainos mums patiems jau va čia... Ta pati „Anzelmutė“. Nebegaliu jos klausyti. Visose koncertuose jos prašo, o mes labai vengiame ją groti. Kiek galima? Čia tam tikras mūsų užsispyrimas turėtų būti (susimąsto).
Ar pasitaiko tokių koncertų, kad publika „nepriimtų“ vienų ar kitų dainų?
Neatsimenu tokio koncerto. Visada priima (Beldžia į medinį stalą). Nenoriu sau kelti uodegos kaip katinas koks, kuriam daugiau niekas jos nepakels, bet man atrodo, kad to priežastis – sąžiningumas. Mes muzikuojame sąžiningai. Mūsų išėjimas į sceną nėra vien tam, kad greičiau sugrotume ir pasiimtume mums priklausančius pinigus.Kiekvienam koncertui ruošiamės ir grojame nuoširdžiai. Netgi tą pačią „Anzelmutę“ grodami (šypsosi).
