- Pastebima tokia tendencija – mokykloje ypatingais gabumais neišsiskiriantys vaikai suaugę daug pasiekia, o pirmūnai nesugeba rasti darbo. Kaip jums sekėsi mokykloje?
Rokas: Mokykloje buvau nuolat įsimylėjęs. Meilės reikalai mane įtraukė jau nuo pirmos klasės, todėl mokslai nerūpėjo. Pirmūnas nebuvau, bet ir neatsilikau. Dažniausiai mane bausdavo už blogą elgesį, tačiau iš tiesų tai buvo maištas prieš sovietinę santvarką. Auginau ilgus plaukus, į mokyklą ateidavau su džinsais, nuolat ko nors prisidirbdavau. Vilniaus 22-oji vidurinė mokykla, kurioje mokiausi, buvo vadinama „pankų sostine“. Kai kurie mano bendraamžiai ir dabar dar pankuoja.
- Buvote patekęs į milicijos akiratį?
Rokas: Gaminau dūminius užtaisus. Sporto prekių parduotuvėje prisipirkdavome teniso kamuoliukų, juos sulaužydavome, apvyniodavome tualetiniu popieriumi, padegdavome ir liepsną užpūsdavome. Dūmų būdavo pilna mokykla. O kai buvau septintokas, mane svarstė mokytojų komitetas. Susidraugavome su viena Moldovos mokykla (juokiasi). Atvažiavo tokios gražios moldavės, ir mes, keturi draugai, labai įsimylėjome. Kai jos lipo į lėktuvą, neištvėrėme, perlipome tvoras ir išbėgome į pakilimo taką joms pamojuoti. Milicija mus mikliai sulaikė ir oro uosto areštinėje praleidome visą dieną. Norėjo inkriminuoti mums labai sunkius nusikaltimus, o mes naiviai teisinomės, kad nusižengėme iš meilės.
- Aistė turbūt buvo gera mergaitė?
Aistė: Buvau gera (šypsosi). Mokiausi neblogai. Labai aktyvi buvau popamokinėje veikloje. Auklėtoja man patikėdavo kalėdinius vakarus ir kitus renginius. Lankiau dramos ir estradinio dainavimo būrelius, privačiai mokiausi groti pianinu. „Prisidirbusi“ kaip Rokas nebuvau, tačiau per pamokas su suolo drauge nuolat kikendavome ir už tai ne kartą buvome išvarytos iš klasės. Prisimenu, kartą už fizikos kontrolinį darbą gavau septynetą, ir mokytojas pabarė: „Dainuoji tu gražiai, bet fizikos nemoki.“
Pirma daina – apie saugumietį
- Pirmąsias daineles Aistė parašė pirmoje klasėje. Ar prisimenate bent kelias eilutes?
Aistė: Melodijas atsimenu. Atsiversdavau, pavyzdžiui, Janinos Degutytės arba Violetos Palčinskaitės poezijos knygelę ir dainuodavau jų eiles.
Rokas: O aš pirmą dainą parašiau mokyklos direktoriaus, kuris, kaip įtariu, buvo saugumietis, garbei. Direktoriaus pravardė buvo Katinas.
- Gal galėtumėte padeklamuoti tą „politinį“ tekstą?
Rokas: Mėgo katinas medžioti, bet dar labiau rinkti uogas. Vaikščiojo jis pasipuošęs ir niekados – nuogas. Mylėjo katinas Tėvynę, o dar labiau savo uodegą. Nevaikščiojo jis į bažnyčią, tik skaitė komunistų kodeksą. Priedainis: Šalin šalin šalin tokius katinus, kurie negaudo pelių, šalin šalin šalin visus flegmatikus, kuriems nereikia mergų.
Mokykloje savo grupės neturėjau. Kartais pamuzikuodavau su pankų grupe „Erkė maiše“. Grupė „Skylė“ gimė po mokyklos baigimo.
- Ar mokykloje teko girdėti pamokymų, kad iš dainavimo nepragyvensi?
Rokas: Aš ir dabar girdžiu tokių pasakymų.
Aistė: Galbūt labiausiai abejojau pati, ar pragyvensiu iš muzikos. Mano muzikinis išsilavinimas – tik privatus. Baigiau klasikinę filologiją, tačiau gyvenimas viską apvertė aukštyn kojomis, hobis man tapo profesija, o potraukis kalboms kol kas liko nerealizuotas.
Rokas: Esu baigęs Balio Dvariono muzikos mokyklą. Grojau birbyne. Atsimenu, kad baisiausia paskaita man buvo solfedis. Iš pamokų nuolat bėgdavau, ir dabar mano mokytojai turbūt stebisi, kaip, neturėdamas tvirtų solfedžio pagrindų, kuriu muziką. Juk tai tas pats, kas neraštingam parašyti knygą.
- Kaip gimsta jūsų muzika?
Aistė: Kuriame kartu. Kartu parašome tekstą arba Rokas „užmeta matmenis“, o aš ieškau melodijos.
Rokas: Kūryba – sunkiai paaiškinamas procesas. Kūrybinė ekstazė užima gal 10 procentų, o 90 procentų – sumanymo įgyvendinimas.
Aistė: Na, nesakyk, aranžuočių rašymas – taip pat kūryba.
Rokas: Man kūryba – idėjos gimimas, kai išgyveni dvasinį pakylėjimą, o po to – buitiniai dalykai.
Aistė: Bet kartais ir tas realizavimas tave pasiglemžia, juk būni studijoje užsidaręs nuo ryto iki vakaro, net į tualetą nenueini.
Rokas: Yra taip buvę. Kurdamas būnu „ufonautas“, jei ir pakeliu telefono ragelį, su manimi vargiai susišnekėsi.
Muzika pravirkdo sūnų
- Ar jums tinka stereotipinis menininkų šeimynėlės apibūdinimas: buitis nesutvarkyta, šviestuvai neprisukti, knygos – dėžėse ir pažadai: va, kitą savaitę būtinai sutvarkysime, prisuksime, nupirksime?
Rokas: Pripažinsiu, su elektros prietaisais man sunkiai sekasi.
Aistė: Būna taip: vieną dieną Rokui užeina ūpas, ir jis sutvarko viską, kas ilgai laukė tvarkymo.
Rokas: Nesuprantu menininkų, kurie yra neūkiški. Galiu ir sieną sumūryti, ir lentas supjauti. Net staliaus kategoriją turiu.
- Kokius jus dažniausiai mato sūnūs, septynerių Rapolas ir trejų Ugnius, – pervargusius po darbų, diskutuojančius apie muziką ar besišypsančius, niekada nesibarančius?
Aistė: Visaip būna. Nuo vaikų neslepiame savo tikrų emocijų ir jei reikia ką nors išsiaiškinti, nelaukiame, kol vaikai nueis miegoti. Per mus jie pažįsta pasaulio „nuotaikas“.
- O ką sūnūs sako apie jūsų muziką?
Aistė: Mažasis neleidžia man dainuoti namuose (juokiasi). Gal taip parodo, kad nori dėmesio, tačiau jei daina jam patinka, prašys kartoti dar ir dar.
Rokas: Jautriau reaguoja vyresnysis sūnus Rapolas. Mano kuriamų miuziklų siužetus jis sutapatina su gyvenimu. Jei miuzikle Aistės herojei nutinka kas nors negero, jis įsitikinęs, kad tai nutiko ir mamai. Esu parašęs muzikinę pasaką apie karalaitę Garbanėlę. Vaikai pasaką labai mėgsta, tačiau Rapolui ši istorija neatrodo linksma. Pagal siužetą aikštinga karalaitė nuplinka. Jos partiją atlieka Aistė, ji rauda, kad prarado gražius plaukus, ir dainuoja: „Ant ko mausiu vainikėlį?“ Bandėme vaikui paaiškinti, kad nupliko karalaitė, bet ne mama.
Aistė: Dar jį graudina karalienės Barboros ir Žygimanto Augusto meilės istorija. Kai Barbora miršta, Rapolas pradeda verkti.
Rokas: Bet jam patinka roko opera „Jūratė ir Kastytis“, nes joje Jūratei nieko blogo neatsitinka (juokiasi). Rapolą pernai rudenį išleidome į Balio Dvariono mokyklą mokytis groti pianinu. Sutikau senus savo mokytojus iš Liaudies instrumentų skyriaus. Įdomiausia tai, kad jie mane prisiminė (šypsosi).
Ar „Skylė“ keis pavadinimą?
- Prieš Naujuosius išleidote ir plačiai pristatėte solidų albumą „Povandeninės kelionės“. Lietuvoje jūs neabejotinai populiarūs, o ar teko koncertuoti užsienyje ir kaip jus ten įvertino?
Rokas: Teko, bet tik keliose šalyse. Esame buvę Lenkijoje, Vokietijoje, Portugalijoje. Publika mus priėmė kaip egzotišką grupę, nes mūsų kūryboje daug pagoniškos dvasios, kurią Europos tautos yra praradusios.
Aistė: Ir Lietuvoje, ir užsienyje mūsų muziką žmonės jaučia panašiai.
Rokas: „Skylė“ groja septyniolika metų, ambicijų, žinoma, turime, tačiau niekada nesiekėme išgarsėti. Dainuojame ne dėl statulėlių, o dėl to, kad turime ką pasakyti. Džiaugiuosi, kad žmonės plūsta į mūsų koncertus, kad jie išsiilgę gyvos ir rimtos muzikos, nes per „teliką“ dažniausiai pumpuojamas šlamštas. Jei žmonės nori šėlti, gerti ir „uliavoti“, mūsų muzika jiems tikrai netiks.
- Ar per tuos septyniolika metų nekilo noras pakeisti grupės pavadinimą?
Rokas: Buvo. Ir ne kartą (juokiasi). Ir jums bjauriai skamba, rėžia ausį? Šis pavadinimas gimė prieš 17 metų, kai buvome akademinio jaunimo roko grupė, balansuojanti tarp sveikos ironijos ir siurrealizmo. Tiems, kas užaugo su mūsų muzika pavadinimas klausimų nekelia. Jis glumina daugiausia tuos, kurie tik naujai atranda mūsų muziką.
Aistė: Manau, kad per vėlu keisti pavadinimą, klausytojai prie šio pavadinimo priprato.
- O kas tą pavadinimą sugalvojo?
Rokas: Aš ir sugalvojau. Žodyje „skylė“ nemačiau negatyvios reikšmės, skylė man asocijuojasi su patekimu į kitą pasaulį, paralelines erdves.
Tobulos poros privalo pyktis...
- Jūs kartu ir šeimoje, ir scenoje. Ar nepavargstate vienas nuo kito?
Rokas: Mūsų šeimoje trinties nėra. Aš daug važinėju, tvarkau savo įmonės „Via Artis“ reikalus, užsiimu vadyba, daug laiko praleidžiu studijoje, o Aistė – namuose.
- Niekada nesipykstate?
Rokas: Aišku, pykstamės, būtume netobula pora, jei nesipyktumėme. Dėl ko pykstamės? Dažniausiai dėl moterų (nuleidžia akis). Juokauju. Pykstamės dėl buities, esu nepakenčiamas bambeklis, bambu dėl visko iš eilės.
Aistė: Iš tiesų Rokas nepraleidžia progos pabambėti, net priežasčių ieškoti nereikia. Kartais jo kandumo būna per daug. Tačiau jo priekabės esmės nekeičia.
- Mėtote ragelius, trankote durimis?
Aistė: Žinoma (juokiasi).
Rokas: Aš ragelio nemėtau.
Aistė: Tai aš numetu. Kartais ginčijamės labai aistringai, bet man atrodo, kad tai normalu. Jei žmonės nori toliau gyventi kartu, išsiaiškinti būtina.
Rokas: Pavyzdžiui, vakar ginčijomės dėl populiariosios muzikos. Aiškinomės, kaip išlikti populiariam neparsiduodant. Rinka Lietuvoje maža, išlikti savimi sunku.
- Jūsų nuomonės šiuo klausimu išsiskyrė?
Rokas: Aistė šiuo metu „ant bangos“, gauna daug pasiūlymų. Bet prieš keletą dienų atsisakė dalyvauti dviejuose populiariuose televizijos projektuose. Svarstėme, ar jos sprendimas teisingas.
Aistė: Manau, kad teisingai nusprendėme. Prieini kryžkelę, kai reikia rinktis: toliau eiti savo keliu ar kelis mėnesius „kabėti“ televizijoje.
(Rokui kažkas paskambino, ir kol jis šnekučiavosi, Aistės paklausiau, kokios sutuoktinio charakterio savybės ją labiausiai žavi).
„Rokas man suteikia stabilumo pojūtį. Jis – teisingas „bičas“, turi tvirtą nuomonę. Kai tekėjau, šiek tiek baiminausi, ar menininkas bus šeimos žmogus. Tačiau šeima Rokui – svarbiausia. Jis turi puikių kulinarinių sugebėjimų, mėgsta svečius palepinti gardžiais patiekalais. Vakar vaikų darželio auklėtojas „apakino“ pyragu su obuoliais ir plaktu kiaušinio baltymu“, – su ugnele akyse pasakojo dainininkė.
Rokas (baigęs kalbėtis telefonu): Aišku, mane apkalbate (juokiasi). O man labai patinka, kad Aistė gražiai dainuoja, nes aš tik bambėti moku. O ką Aistė apie mane pasakė?.. Mane žavi jos tyrumas. Tai didelė vertybė, todėl stengiuosi Aistę apsaugoti nuo blogybių. Naiviam ir nuoširdžiam žmogui muzikos pasaulyje sunku. Prodiuseriai tik ir dairosi, ką „suvalgyti“.
Nežabotos fantazijos
- Prieš kelerius metus Rokas eksponavo pažįstamų moterų krūtų išmargintas ir ištapytas gipso išliejas. Ar ta linksma veikla užgeso?
Rokas: Žadu parodą atnaujinti, nes daugumą gipsinių krūtų padovanojau jų savininkėms, o tų, kurios neišdrįso pasiimti, išliejos pakabintos mano studijoje. Tas smagus užsiėmimas galėtų išsirutulioti į verslą, nes įsiamžinti norinčių merginų yra labai daug.
- O kur tas skulptūras liejate, su gipso maišeliu ateinate į klientės namus?
Rokas: Liejame draugo dailininko studijoje.
- Kaip kilo tokia nežabota mintis?
Rokas: Paprastai. Yra grožis, ir reikia jį įamžinti. Juk moteris – meno kūrinys!
- Bet tas grožis svetimas. Kaip į šį kūrybinį aktą reagavo Aistė?
Rokas: Grožis nebūna svetimas (juokiasi).
Aistė: Aš buvau bandomasis triušis – reikėjo išgryninti technologiją (šypsosi).
Rokas: Pasirodo, ne taip viskas paprasta. Vieną išlieją padaryti užtrunka visą savaitę.
- Kokių dar fantazijų turite?
Rokas: Yra viena idėja, tačiau kol kas droviuosi pasakoti.
- Gal planuose – trečio vaikelio gimimas?
Aistė: Gal... (šypsosi).
Rokas: Jo!
Aistė: Rokas visada „už“ šeimos pagausėjimą.
Rokas: Tačiau prieš „plečiantis“ reikėtų buitį susitvarkyti, trobą susiręsti. Kiekvienas tikras lietuvis apie namus svajoja. Dabar, kur benueisi, visi apie statybas šneka. Bet trobai reikia tūkstančių, tūkstančių...