Susirinkusiems klausytojams ir savo skaitytojams B. Tiškevič pasakojo, jog ir vėl nesitikėjo, kad į jos knygos pristatymą susirinks tiek žmonių, tačiau sausakimšoje salėje jos klausėsi tiek paaugliai, tiek ir vyresnio amžiaus atstovai.
„Mane jauni žmonės dažnai idealizuoja. Norėjau jiems parodyti, kad ir aš esu kaip esu“, – sakė ji, pasakodama, kodėl parašė tokią atvirą knygą.
Diskusiją vedantis žurnalistas Karolis Vyšniauskas geros savo bičiulės klausė, ar Beata jau jaučiasi ir laiko save rašytoja, mat apie jos knygą vis dar nepasirodė nei viena recenziją.
„Ne. Nesijaučiu. Tam, kad priklausytum kažkokiai bendruomenei turi nuolatos tvirtinti tą statusą ir ginti. Man tai atrodo kaip energijos švaistymas. Tos bendruomenės dažnai būna uždaros ir truputį tokios piktos. Aš galvoju, kad gal ir gerai, kad nėra jokių kritikų recenzijų, nes nemanau, kad mane ten labai myli. Na, jei myli, tai labai fainai.
Nelaikau savęs kažkokia feisbuko žvaigžde. Tikriausiai tai padėjo (knygos) pardavimams, bet noriu tikėti, kad ne tik tai. Rašau nuo penktos klasės, kai tik išmokau rašyti lietuviškai. Na, o kai tik išmokau rašyti, man tai labai sekėsi. Buvau tai pamiršusi nebent kai įstojau į aktorinį. Tačiau vėliau supratau, kad nereikia rinktis tik vieno kelio. Galima rinktis jų daugiau ir savęs neriboti“, – juokėsi ji.
Pasirodžius knygai Beata taip pat ir ištrynė visus savo įrašus socialiniame tinkle „Instagram“. Panaikinusi senus įrašus ji tarsi pradėjo fiksuoti savo gyvenimo istoriją iš naujo, publikuoti ten tik tai, kas jai atrodo aktualu šiandien, nesižvalgant į praeitį.
„Jaučiu, kad ateis kitas laikas. Jau dabar sakoma, kad feisbukas yra praeitis. Ir tas instagramas praeis. Žmonės rašo, klausia, kyla daug triukšmo. Supratau, kad nenoriu kaupti penkerių metų archyvo. Būna, kad ištraukia kokią penkerių metų senumo nuotrauką ir ją paspaudžia „patinka“. Tačiau aš nebe tas žmogus. Aš pasikeičiau. Jaučiu, kad ir „Vyvenimas“ jau yra praeitis. Tai nebeįdomu, praeina. Viskas praeina ir reikia su tuo susitaikyti“.
K. Vyšniauskui paklausus, ar nebuvo baisu aprašyti santykius su artimais žmonėmis, B. Tiškevič atsakė, jog jos ryšys su visais, kurie yra aprašomi jos autobiografijoje, tik pagerėjo. Jos gyvenimas išleidus knygą taip pat pasikeitė į gerąją pusę.
„Sunku kalbėti apie jausmus, ypač su tėvais ir kitais artimiausiais, bet kai tai pradedame daryti, įvyksta stebuklai“, - atsakė pašnekovė.
Populiariausia pastarojo laikotarpio knyga jau tapusią autobiografiją išleidusi autorė pasakojo, kad rašyti apie asmeniškus dalykus nėra paprasta. Knygoje aprašiusi savo santykius su tėvais, draugais, buvusiu vyru ir iš gyvenimo pasitraukusia geriausia drauge ji atvėrė ne vieną širdies žaizdą.
Pristatymo metu klausimą uždavė ir Beatos dėstytoja, kuri pastebėjo, jog studijų metais neįžvelgė puikaus savo studentės humoro jausmo. Perskaičiusi knygą pedagogė klausė, ar patirtis besifilmuojant Maskvoje jos neatbaidė nuo aktorystės.
„Turbūt galėjo atbaidyti. Filmavausi ištisas dienas, buvo sušlubavusi sveikata, tačiau esu dėkinga tai patirčiai. Man atrodo, kad sąmoningai pradėjau eiti į vietas, kur turiu daugiau kontrolės. Jaunoms aktorėms nėra lengva. Kiek reikia kikenti, kai su tavimi žmonės negražiai elgiasi, prisitaikyti. Aš taip nenoriu. Man tai nemalonu, o bjauriai elgtis negali, nes rytoj bus kita.
Aš galvoju, kad mano knyga įkvėpė daug žmonių parašyti tokio pobūdžio knygas. Aš tai jaučiu ir labai to laukiu. Žmonės pasakoja, kad skaitydami knygą galiausiai pamiršta tai, kad tai yra mano istorija ir jau galvoja, kad yra jų istorija, atranda save mano knygoje“, – į publikos klausimus atsakinėjo ji.
Diskusijai įpusėjus moderatorius paklausė, kur slypi yra autorės sėkmės paslaptis, nes ji neturėjo tvirto užnugario ar svarbių pažinčių, o karjerą pradėjo kaip mažai kam žinoma teatro aktorė. Darbas televizijoje taip pat tapo atsitiktinumu.
„Aš manau, kad jei nebūčiau šios knygos parašiusi aš, būtų parašęs kažkas kitas. Kai atsiradau televizijoje, žmonės mane norėjo romantizuoti. Visi galvojo, kad aš tokia gili, atėjusi iš teatro. Tačiau aš nebuvau tokia. Aš norėjau kalbėti ir apie tą keptą duoną, kurią valgydavome likus nuo klientųkai dar dirbau indų plovėja, ir apie tas baltas pėdkelnes, kurios tapo mano savarankiško gyvenimo simboliu“.
Beata mano, jog sėkmę jai garantavo tai, kad ją supo ir supa puikūs žmonės. Ir šią knygą ji skyrė savo vaikystės draugei Vikai, kuri dar paauglystėje pasitraukė iš gyvenimo.
Paklausta, ar jau rašo naują knygą, ji sakė, kad neseniai dalyvaudama meditacijos stovykloje mintimis rašydavo knygas ir grįžusi išsinuomojo biurą, kuriame ketina kurti toliau. Kita vertus, kokia forma jos kūrybą išvysime ateityje, kol kas ir pati autorė sakė nežinanti. „Tačiau mano gyvenimas nenuspėjamas ir nieko negaliu pažadėti“.
