– Kodėl nusprendėte nepraleisti negirdomis patyčių istorijos, apie kurią LNK laidoje „Valanda su Rūta“ pasakojo vaikino mama?
– Manau, kad nereikia likti abejingam tokiais atvejais. Nors vienam skriaudžiamajam padėsi – ir tai jau gerai. Kitam gal padės kas nors kitas.
– Buvote susitikęs su tuo vaikinu?
– Taip. Man jis pasirodė visai linksmas vaikas. Pakalbėjome apie gyvenimą, susitarėme, kad jis su šeima ateis į mūsų spektaklį, kurį rodysime jų mieste. Po to vėl susitiksime. Galbūt man pavyks jį įkvėpti kažkuo užsiimti, patirti gyvenimo džiaugsmą. Jis turi suprasti, kad gyvenime yra ne pralaimėtojas, o laimėtojas. Tada pasakysiu, kad ir aš laimėjau.
– Ar jums neatrodo, kad dabar tarp paauglių to žiaurumo daugiau nei jūsų paauglystės metais?
– Ir aš pastebiu save kartais sakantį, kad, girdi, seniau taip nebuvo. Iš tikrųjų to žiaurumo yra ir dabar, buvo ir tada. Šiuo požiūriu per tūkstančius metų žmonija, manau, nė kiek nepažengė į priekį.
– Suaugusiųjų gyvenimas – vaikų žiaurumo atspindys?..
– Aišku, kad vaikams visapusį pavyzdį rodo suaugusieji, „užkrečia“ aplinka, įtakos turi ir auklėjimas. Būna, kad ir padoriose šeimose užauga asocialūs vaikai, o asocialiose – padorūs. Kartais būna prasigėrusių šventųjų ir intelektualių „fuflo“. Visko būna. Net ir filosofas namuose suduoda žmonai.
– Kaip geriausia padėti skriaudžiamiems vaikams?
– Reikia su jais dirbti, kalbėtis, bandyti įkvėpti. Suprantu, kad tiems vaikams būna labai sunku. Mums lengva apie tai kalbėti, televizijos laidas kurti. Reikia tiesiog ramiai kalbėtis su vienu vaiku, su dviem vaikais. Ir, manau, kad žinomiems žmonėms tai geriau pavyktų, nes jais labiau tikima.
– Tačiau negali žinoti, ar kiekvienas vaikas noriai priims jam rodomą dėmesį...
– Jei aš galvosiu, kad nepriims, tuomet galiu ir su jumis nešnekėti, ir į televizijos laidą neiti... Svarbiausia, manau, reikia pabandyti, sužinoti. Didžiausia problema – jei tu nežinai, nepamėginai.
– Esate dirbęs ir vaikų stovyklose. Ar ten susidurdavote su vaikų patyčių problema?
– Ryškių atvejų neprisimenu. Visi vaikai laikydavosi kartu, rasdavo kuo užsiimti. O jei matai, kad kuris nors laikosi atokiau, jaučiasi vienišas, nepasitiki, tiesiog pabendrauji, ir viskas susitvarko. Kartą mano būryje buvo toks banditų banditas, kurio, kaip mama manė, tikriausiai jau niekas nepakeis. Tačiau su kokia nuostaba po dviejų savaičių ji atvažiavusi stebėjo savo neklaužadą ir šokantį, ir dainuojantį. Tiesiog žado netekusi su ašaromis akyse dėkojo ir nupirko kelialapį dar vienai pamainai.
– Tad gal esate talentingas vadovas?
– Nei talentingas, nei ką. Tiesiog tam neklaužadai pasireikšti nebuvo tinkamos aplinkos, todėl jis turėjo pritapti prie pasikeitusių sąlygų.
– Kiekvieną vasarą dirbate vaikų stovyklose?
– Vaikų stovyklose buvau daug kartų, nuo pat vaikystės. Tai „Žilvičio“ stovykla Karklėje prie pat Baltijos jūros. Jai vadovauja Bronius Kalvaitis. Ten dirbo mano tėvai, ten ir aš esu šiek tiek dirbęs. Kiekvieną kartą su vasara visi atsisveikindavome, esą daugiau čia niekada nesusitiksime, nes nuolat buvo kėsinamasi iš vaikų tą stovyklą atimti ir pastatyti viešbutį ar kokį kompleksą. O ji vis dar tebestovi. Net nesuprantu, kaip pavyksta ją išsaugoti. Dabar toje stovykloje nebedirbu, tačiau dažnai užvažiuoju.
– Ar jūs mokykloje susidurdavote su patyčiomis?
– Didelių patyčių mūsų klasėje nebuvo. Man visuomet būdavo gaila tų silpnesnių, kurie nesugebėdavo atsakyti, kai iš jų kiti bandydavo pasišaipyti. Tada kildavo noras su jais daugiau bendrauti. Gal todėl lig šiol tokiems dalykams nesu abejingas. Abejingumas – viena didžiausių nuodėmių.
Šiame žurnalo „Savaitė“ numeryje taip pat skaitykite:
· Kovai su nelegaliai dirbančiais žmonėmis – keistokos priemonės
· Vargas dėl neadekvačių žmonių paimtų kreditų
· Skirtingi gyvūnai – skirtingos ligos
· Sveikata iš beržų
· Sveiki pietūs ir kokybiškų produktų