– Jūs padėjote atvesti į Lietuvos valdžią ryškių diktatoriaus požymių turintį žmogų, prisidėjote prie jo atėjimo.
– Taip.
– Papasakokit.
– Kiek laiko truks laida?
– Tiek, kiek reikės, kol jūs išsipasakosit, nes mes perėjome į įdomiąją laidos dalį. Jūs dirbote su festivaliu „Naisių vasara“ ir kada prasidėjo permainos?
– Ramūno ar mano?
– Pradėkime gal nuo Ramūno, kuris yra festivalio mecenatas.
– Labai daug visko pasakoti. Nei mes čia turgų darysim, nei ką. Glaustai ir aiškiai aš noriu apie tai pasisakyti. Tai buvo, visų pirma, labai graži idėja. Tai buvo nealkoholinis, blaivus, kaip bepavadintum, festivalis Lietuvos miestams, miesteliams, kaimui ir periferijai.
Mes, kaip agentūra, padėjome Naisių bendruomenei nuo pat pradžių. Mes savo darbą darėme, manau, kad gerai, nes paprasčiausiai skaičiai kalba apie tai.
Dėl to, kad mes pradėjome pirmus metus nuo 2 tūkstančių lankytojų ir šeimų, baigėme paskutiniais metais, kai aš dariau, paskutiniais, tai prieš pat rinkimus aš padariau paskutinį festivalį. Ir toliau mes, tiesą pasakius, niekada nesimatėme su Ramūnu gyvai. Tai mes išauginome tą festivalį iki 50 tūkstančių svečių.
Bet kažkuriame etape, iš dabartinės perspektyvos žiūrint, aš dariau toliau su mūsų komanda festivalį blaivų šeimoms, ko aš ir dabar net norėčiau, periferijoje. O ponas Ramūnas turbūt, kad galimai pamatė, kad tai yra labai geras ir gražus elektorato balsų rinkimas. Ir tai, kad jis gražiai remdavo tą projektą, tai neturėjo virsti politika, mano giliu įsitikinimu.
Kažkas man atsitiko. Aš to nemačiau, tų dalykų, o man sakė aplinka. Man sakė mano artimi žmonės, man sakė ir viešai feisbuke, ir kitose socialinėse medijose. Aš gindavau šitą projektą ir erzindavausi, kai jį vadindavo politiniu. Ir dabar, iš dabartinės perpektyvos, viską geriau matai, kai viskas praeina ir iš tolo, tu nurimsti ir gali kažkaip sau pasakyti atsakymus.
Jei jūs manęs dabar paklaustumėt apie Naisius, yra tarsi dveji Naisiai. Tarp kitko, tie dveji, treji ar ketveri Naisiai yra geriausiai atskleisti kolegės, pirmiausia, jūsų kolegės, Daivos Žeimytės žurnalistiniame tyrime Ekskursija į Naisius.
Nesenai jis papuolė į akis ir aš į jį pasižiūrėjau ir, na, žinot, visi žmonės, kurie kalba negalintys uždirbti, išvažiuoti į Palangą ir juos veža į Palangą pono Ramūno Karbauskio komanda, kažkokie kalakutai dovanojami menininkam ir ne menininkam per Kalėdas.
Na ir tas, galų gale, teatro Naisių turėjimas, tai man tokį įspūdį sudaro, kad tai pilnas dualybės pasaulis ir tarsi teatras teatre. Nes tu žiūri į tuos žmones ir, kaip aš irgi dabar prisimenu, vienas dalykas, pavyzdžiui, Naisių bendruomenės skanias vyšnias, kurių, dabar poetiškai galiu pasakyti, skonį iki šiol jaučiu.
Arba kažkokie sūriai kepti nuoširdžiai atvežti atvažiavusiam iš Vilniaus, pavargusiam, su mėtų arbata ir medum. Ir, lygiai tuo pačiu, nei tai priverstinės, nei tai nepriverstinės naisiškių moterų jogos treniruotės, kur tu taip ir nesupranti, ar jos pačios ten eina ar joms kažkas liepia.
– Atsiprašau, kaip galima liepti eiti į jogos treniruotes? Ir kas bus jei nenueisi?
– Vat klausimas. Aš niekada tada nedrįsau paklausti, dabar mes galim abudu paklaust, parašyt laišką gal.
– Aš labai abejoju kad atsakys.
– Tai tokie yra tie dvigubi standartai visur. Aš turiu labai iliustruojančią istoriją, kuri man pasirodė juokinga, bet paskui ji labai makabriškai apsivertė. Ponas Ramūnas aktyviai dalyvaudavo kiekvienoje stadijoje su visais departamentais, kur pakankamai didelis aparatas. Ir vienais metais atsidaro triušių sala ir mums reikia ją iškomunikuot šeimoms. Tai yra dar viena pramoga festivalyje. Ir mes ją komunikuojame, pasidarome maketus kažkokius. Jis man skambina įširdęs, kažkoks toks įpykęs. Jis sako: Agne, kodėl triušis laiko letenėlėje balioną? Aš sakau: Dėl to, kad toks maketas sugalvotas, norim, kad vaikai ir šeimos pagalvotų, kad ten smagu, kad užsuktų į naują lokaciją. Jis vėl: Bet kodėl laiko letenėlėje balioną?
– Kodėl?
– Nu nes tokia idėja. Jis sako: Taip nebūna. Aš sakau: Bet, Ramūnai, ką reiškia nebūna? Tai yra fantazijų pasaulis, mes kiekvieną vakarą sekam vaikams pasakas, tai viskas irgi ne taip kaip pagal lietuvių pasakas būna. Jisai sako: tu teisi, mes jas uždrausim. Pasakas. Tada tai buvo juokinga, bet dabar, su vykdoma politika, einant tokiu rakursu į tokią policinę valstybę, galutinai, su jėga , draudimais laisvių ir nesitarimais su visuomene ir tokiom kažkokiom manipuliacijom, tai yra nejuokinga, ir aš kai dabar važiavau pagalvojau, kad tas pavyzdys daug ką pasako. Ir aš ką dar galiu pasakyti, kad per tuos 10 metų pažinties su Ramūnu Karbauskiu, aš taip jo ir nepažinau. Ir tai mane gąsdina, todėl kad tada toks atsiveria vaizdas, kai tu nežinai, kiek jis dar su tokiais fanatiškais įsitikinimais gali nueit ir nuvesti mūsų valstybę.
Visą Andriaus Tapino ir Agnės Grigaliūnienės pokalbį žiūrėkite čia: