Zita Kelmickaitė: „Galbūt jaunimas manęs bijo?”
Ponia Zita, kas vyksta mūsų televizijose? Žurnalistė Algimanta Žukauskienė neseniai piktinosi vienos populiarios laidos vedėjos elgesiu, kuriai ji atsisakė duoti interviu. Deja, ši pasinaudojo prieš metus filmuota medžiaga, kur p. Algimanta kalbėjo visai kita tema. Dabar štai Jūsų konfliktas su Liepa... Ką tai reiškia – gal prasidėjo arši kova tarp televizijos grandų ir jaunųjų televizijos veidų? Susikirto ir požiūriai, vertybės? Jaučiatės labai įskaudinta šio konflikto?
Esate apdovanota Jono Basanavičiaus premija (1997 m.), Gedimino 5 laipsnio ordinu (2000 m.). Net jei būtumėte neteisi, ar jaunam žurnalistui nederėtų pripažinti Jūsų autoritetą?
Galbūt visuomenei nebereikia moralinių autoritetų? Galbūt dabar autoritetas – naujieji lietuviai ir jų pinigai? Gal būtų geriausia, kad mes, seniai, išmirtume, ir liktų tik jie?
Tuomet kaip paaiškintumėte savo laidų populiarumo fenomeną?
Manau, žiūrovai vis dėlto yra pasiilgę laidų apie realų, paprastą gyvenimą, normalius žmones. Man tai visada buvo vertybė. Dabar štai sėdžiu su kolegomis montažinėje, šalia – režisierius Valdas Vabaliauskas – ir mes dėliojame būsimą šeštadienio laidą kaip mozaiką. Montažo darbus baigsime dešimtą vakaro. Rytdienos grafikas ne mažiau įtemptas: nuo devintos ryto iki septintos vakaro.
Toks mano darbo krūvis. Man niekas neįrodys, kad blogai sumontuota medžiaga, atmestinai parengtas siužetas yra siekiamybė. Kartais nugirstu replikų: „Kokį jūs čia kiną darote?” O, iki kino, mielieji, mums dar labai toli. Deja, televizijose dabar labai nuleista profesionalumo kartelė. Nūnai iš šio pasaulio išeina visa karta Lietuvos šviesulių, kūrėjų, mokslininkų. Ar kas nors sukūrė bent apie vieną jų filmą?
Žinau, kad pati dar turite daugybę idėjų ir daug darbo patirties televizijoje, bet atrodo, kad jos nėra kam perduoti, neva niekam jos nereikia. O gal jaunimas tiesiog vengia su Jumis dirbti, nes, kaip sakoma, bijo nepavežti krūvio?
Ką gi, gali būti, kad taip ir yra. Niekas nebenori sunkiai dirbti, tik siekia lengvų pinigų ir nori vartoti, vartoti, vartoti.
Ponia Zita, nebaikime interviu pesimistiškai. Yra daugybė talentingų, protingų, šviesių jaunų žmonių. Kad ir pats „Eurovizijos“ finalininkas Donatas Montvydas.
Jo pergale be galo džiaugiuosi! Manau, mums neverta kaskart iš šio konkurso dalyvių reikalauti pirmosios vietos. Į konkursą nuvažiuos puikus jaunas žmogus, mums gėdos tikrai nepadarys. Tegalime palinkėti, kad Donatui pasisektų puikiai pasirodyti.
Algimantas Čekuolis rašo... stovėdamas
Gerbiamas Algimantai, kaip laikotės, kokia šiuo metu Jūsų sveikatos būklė?
Ačiū už dėmesį, laikausi! (Pasigirsta sodrus optimistiškas juokas.). Regis, vakar skambino vieno portalo žurnalistė ir, kažkuriame sakinyje nugirdusi žodį nulūžo, sukūrė tokią straipsnio antraštę: „Algimantui Čekuoliui lūžo stuburas“. Apsaugok, Viešpatie! Iš tiesų man įskilęs ir truputį pagniaužytas vienas stuburo slankstelis liemens srityje. Tik tiek! Rankos, kojos, liežuvis juda.
Šiandien jau pradėjau rašyti! Žinote, labai įdomu. Turiu stovą, ant jo prikroviau albumų, ant šių – popierių, ir rašau. Klausiate, sėdžiu ar stoviu?.. Daugiausiai rašau stovėdamas. Galiu išstovėti valandą-dvi, paskui paguliu, pavaikštau.
Turbūt labai sunku dirbti, juntant ne tik protinę įtampą, bet ir fizinį skausmą, diskomfortą?
Skundų ir dejonių iš manęs neišgirsite. Dėkui, kad rūpinatės, bet mano sveikata gerėja kas dieną po du-tris procentus. Noriu pareikšti: labai džiaugiuosi tuo, kas atsitiko. Juk galėjau iš tiesų nusilaužti stuburą, pavyzdžiui, kaklo srityje ir būčiau paralyžiuotas. Taigi man labai pasisekė.
Ką manote apie jaunystės kultą televizijos eteryje? Nors jis, regis, pamažu slopsta, grįžtama prie senųjų vertybių. Gal todėl šiuo metu vyksta savotiškas konfliktas tarp jaunosios ir senosios kartų atstovų?
Aš jokio konflikto nepastebiu. Tiesa, kelis kartus porai jaunų televizijos asų siūliau bendradarbiauti. Jie tik nepatikliai į mane pažvelgė. Tokios reakcijos nesupratau. Nenori būti lyginami? Nepatinka darbas, kurį darau? Tingi kasdien peržiūrėti galybę informacijos, ieškodami gerų temų? Kai mano pasirengimo laidai procesą pamato kai kurie kolegos, jie klausia to paties: „Ar Čekuolis manąs, kad jis, Jonas Jonaitis, yra durnas, jog taip artų?”
Juk savo televizijos laidas pirmiausia užrašau ant popieriaus. Paskui mokausi tekstą mintinai. Na, apytikrai išmokstu. Dar parepetuoju. Tik tada einu į eterį. Man svarbu, kad tai, ką kalbu, skambėtų sklandžiai, kad nebūtų visokių eee…Televizijoje kalba turi būti švari. Taigi gal mano jaunieji kolegos su manimi ir konfliktuoja, konkuruoja? (Šelmiškai kikena.) Tačiau aš to nejaučiu. Nematau piktų žvilgsnių, negirdžiu piktų replikų.
Taip, internete perskaitau blogų komentarų. Bet dauguma jų – tas pats, kas rašinėjimai viešose išvietėse ant sienų. Nekreipiu didelio dėmesio ir į tuos, kurie giria – kad nepasipūsčiau it balionas, paskui dar pakilsiu iki lubų, o ten, žiūrėk, besąs kokls cviekas. Ir tada – pšššš… teks kristi žemyn.
Vienoje televizijos laidų neseniai buvo svarstytas Jūsų populiarumo fenomenas. Įsijungi – kalba Čekuolis, perjungi kanalą, vėl grįžti atgal – tas pats Čekuolis, dar kartą pakartoji tą patį – vėl Jūs. Atrodote kukliai - jokių iškirpčių ar priklijuotų blakstienų – o žiūrėti norisi.
(Ilgokai kvatojasi.) Kurį laiką ir pats negalėjau suvokti, kaip čia yra. Paskui pagalvojau, kad dirbu remdamasis tais pačiais principais, kaip ir kadaise, pavyzdžiui, būdamas „Gimtojo krašto” redaktoriumi. Tada ieškodavau tokių temų, kurios žmonėms yra svarbios.
Taigi populiarumo taisyklė paprasta: tai, kas yra svarbu, papasakok įdomiai, su intriga. Gali kaip nori gražiai raitytis, bet jeigu tik leidi šiltą orą iš burnos, o nepateiki informacijos, tai protingas žmogus už penkių minučių arba užvers laikraštį, arba persijungs kitą televizijos kanalą. Todėl nesistenk išsidirbinėti, nemanyk, kad žiūrovas yra durnas.
Kodėl Jūs nelaikote savo žiūrovų kvailais?
Todėl, kad aš su jais susitinku kiekvieną savaitę. Savaitgaliais važinėju po Lietuvą. Net po stuburo traumos dar nuvažiavau į kelis miestus, tik šįkart automobilyje šalia savęs dar pasisodinau ir žmoną – na, maža kas...
Susitikimų metu pasikalbu su vietos gyventojais, išdalinu žmonėms iš anksto sukarpytas popieriaus skiauteles, kad užrašytų klausimus… Juk kai kurie varžosi kalbėti, bijo atsistoti. Taigi jie man užduoda tokių esminių, tokių rimtų klausimų, pasako tokių pastabų, kad grįžęs į Vilnių nekantriai čiumpu popieriaus lapą. Tebematau tų žmonių veidus, klausiančias, tiriančias akis. Jiems savo laidų metu ir pasakoju įvairias istorijas.
Kaip Jums pavyksta taip ramiai reaguoti į kritiką?
Nes ramiai pripažįstu faktą, kad yra žmonių, kurie negali pakęsti Čekuolio ir jo laidos. Galbūt mano laidos kurį nors žiūrovą nuteikia niūriai, nes verčia susimąstyti, kodėl jis, būdamas dar gana jaunas žmogus, tik sėdi ant sofos ir net nesitiki rasti jokio darbo. Todėl toks aštuoniasdešimtmetis kaip aš galbūt jį paprasčiausiai erzina. Puikiai jį suprantu, pats jo vietoje taip pat jausčiausi.
