Ryte, iki sienos su Maliu likus 50 km, - mandagumo pamokos. Pravažiuojant vieną iš gausybės žandarmerijos postų nesustojam. Tiesiog pračiuožiam lėtai, kaip įprasta daugelyje tokių pat vietų. Bet budintis „patronas“ pasitaiko ypač jautrus. Liepia grįžti atgal ir pravažiuoti su derama pagarba, jo neįžeidžiant. Ginklas ant pečių gal ir parūdijęs, tik kas norės tai patikrint? Apsukam ratą ir grįžtam. Išklausom paskaitą apie pagarbą Mauritanijos pareigūnams ir esam pasiruošę baudoms.
Tačiau tuomet, kai paminimas šiems kraštams mistinis Lietuvos vardas, vaikinas pastebimai atlėgsta. Nepamiršęs pabrėžti, kad apsaugojo mus nuo bankroto, patraukia kliūtis nuo kelio.
Šiaip (malonus netikėtumas) labai nedaugeliui čia reikia aiškinti apie mūsų krašto geografinę padėtį. Sako, tai „Al-Jazeera“ televizijos naujienų įtaka.
Pirmuose Malio teritorijos kilometruose Vee pastebimai atsigauna. Su pasieniečiais bendrauja, kaip su kiemo draugais. O ir mes jaučiamės, kaip šeštadienį vakare iš Naujininkų patekę į Vokiečių gatvę. Smagu. Net oras gaivesnis. Stojam užkąsti ir atlikti muitinės formalumų Nioro pasienio poste. Čia yra alaus! Legaliai!
Be žodžių suvokiame, kad nakvynė laukia jau Bamake. Nors Vee mama, sužinojusi, kad esame dar už kokių 400 km ir įvertinusi kelių būklę, prognozuoja, kad ją pasieksime ne anksčiau kaip rytoj vakare. Mums finišas stebuklingai materializuojasi ir įgauna realų kvapą, kuris, beje, atbukina budrumą.
Po 100 km duobėto, raukšlėto ir dulkino kelio Jonas stoja: lūžta duslintuvas. Nieko. Pasivolioję po automobiliu duslintuvą visiškai nulupame ir pritvirtiname ant stogo. Pravers, kai atvyksim pas „mechanic general“. Galų gale asfaltas. Čia pamatom, kad jau mūsų „mersas“ kraujuoja: kažkur pramušėm baką. Teka dyzelis. Aplopome. Suvokiam, kad automobiliai pradeda natūraliai mirti. Agonija. O situacija panašėja į kompiuterinį žaidimą, kai pasieki 9 lygį, o iki pergalingo dešimto lieka tik viena gyvybė...
Bamakas! Ir vėl problemos. Dvi. Pirma – daug ir milžiniški „gulintys policininkai“ ant kelio, per kuriuos važiuojant atrodo, kad automobilio dugnas čia pasiliks amžiams. Antra – priekabūs realūs policininkai, kurie kažkodėl baisiai įsižeidžia, kai pravažiuojam net pro kelias „plytas“. Tačiau čia Vee teritorija. Kažkokiu sirenų ar Hario Poterio mokykloje sužinotu būdu sugeba pasiekti, kad patys policininkai pasijustų kalti dėl savo įžūlumo. Na ką jūs, nepykstam.
Vartus atidaro madam Diawara. Einam alaus.
