A. Landsbergienės įkurti darželiai-sodeliai pirmieji Lietuvoje pasakė, kad gers vandenį, kai tuo metu dar visi gėrė saldintą arbatą. „Vaikystės sodo“ vaikai pirmieji pradėjo vilkėti ryškias liemenes gatvėse, o Karalienės Mortos mokykloje atsisakyta skambučių tarp pamokų kas 45 minutes, nes ten yra dirbama projektais, o ne minutėmis. Tų inovacijų galima būtų vardinti dar daugiau.
Pati Austėja yra pavyzdys, kaip kryptingai kurti savo karjerą, gyventi sveikai ir kartu su vyru sėkmingai auginti net 4 savo vaikus. Paklausius jos, atrodo, kad viskas yra įmanoma.
- Austėja, ar galima teigti, kad savo šeimoje gyvenate sveikai?
- Manau, kad visada galima valgyti sveikiau ir sportuoti daugiau. Tačiau žvelgiant į mūsų šeimą holistiškai, manau, kad gyvename sveikai. Visi sportuojame ir žiūrime, ką dedame į burną. Aš puikiai suprantu, kad sveikata yra svarbiausia, ir mano įtemptas gyvenimas keistųsi, jei ji sušlubuotų. Todėl sveikatai skiriu daug dėmesio ir laiko. Vaikai taip pat sportuoja. Mūsų namuose yra taisyklė – bent vienas būrelis turi būti susijęs su sportu. Koks tai bus sportas – vaikai išsirenka patys. Visi išsirinko baseiną.
- Kaip pedagogė ir mama, ar bandote savo vaikams nuo mažens skiepyti sveikos gyvensenos pagrindus? Ar tai yra įmanoma?
- Tikrai tai yra įmanoma. Apskritai populiariu mąstyti, kad apie rimtus dalykus su vaiku reiktų pradėti aptarinėti tik jam ūgtelėjus. Tai yra vienas iš tėvystės mitų. Vaikus pirmiausia ugdome savo pavyzdžiu. Tarkime, jeigu tėvai valgo morkas, vaikas irgi valgo morkas. Jeigu tėvai skaito knygas, vaikas irgi skaito knygas. Jeigu tėvai sportuoja, vaikas anksčiau ar vėliau pradeda sportuoti. Žinoma, kažkuriuo metu visi vaikai pereina maištavimo etapus, tačiau tai yra visiškai normalu. Jie privalo ieškoti savo identiteto.
- Kaip manote, ar reiktų vaikams drausti greitą maistą ir saldainius?
- Aš priklausau tai mokslininkų grupei, kuri nepritaria draudimams. Manau, kad viena nuostabiausių demokratijos idėjų yra galimybė rinktis. Mes patys turime prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimą. Noriu, kad mano vaikas išmoktų priimti sprendimą pats. Žinoma, tėvų pareiga, pavyzdžiui, apie greitą maistą kalbėti, diskutuoti, paaiškinti vaikui, kaip jis veikia, kaip kenkia ir kodėl tas maistas mums atrodo toks skanus. Vis dėlto, manau, kad vieno iš gyvenimo malonumų (kartais pasimėgauti skanumynais) draudimas yra tiesiog nesąžininga.
- Kokį maistą pati gaminate savo vaikams?
- Gaminu labai mažai, nes to nemėgstu. Ir taip yra nuo tada, kiek save atsimenu. Jei mano draugės dar ankstyvoje jaunystėje norėdavo eksperimentuoti virtuvėje, tai aš tuo metu mieliau imdavau knygą į rankas ir eidavau skaityti. Tačiau kai susilaukiau vaikų, supratau, kad ant mano pečių gula atsakomybė, kokie mitybos įpročiai jiems susiformuos. Vis dėlto šiuo klausimu man labai pasisekė, nes mano vyras Gabrielius labai mėgsta gaminti.
- Tai jūs išvis nesiliečiate prie puodų ir viryklės?
- Kai 4 metus gyvenome Belgijoje, užsispyriau išmokti gaminti. Ir išmokau! Supratau, kad galiu gaminti ir galiu gaminti skaniai. Ir tada dar geriau supratau, kad man to nereikia (juokiasi). Galiausiai, kai grįžome iš Belgijos, pamatėme, kad ir patys vaikai jau moka pasigaminti pusryčius ir pietus: ir makaronų patys išsiverda, ir blynų išsikepa, ir kiaušinienę susiplaka... Vienintelis prašymas, kad namuose būčiau arba aš, arba tėtis, jeigu jie patys gamina maistą.
- Ar matote aplinkui apkūnių vaikų?
- Nors nutukusių vaikų skaičius auga, tačiau savo aplinkoje to nematau. Galbūt taip yra dėlto, kad dauguma mano aplinkos šeimų, t. y. „Vaikystės Sodo“ vaikų ir jų tėvų, rūpinasi sveika mityba. Ir jeigu yra kažkokių problemų su svoriu, tai dažniausiai yra susiję su sutrikusia sveikata. Tačiau išvykusi iš Lietuvos pastebiu daug apkūnių vaikų, ir taip yra ne tik JAV.
- Kaip jūs vertinate populiariąją sąvoką „supermamtytės“?
- Aš labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje vis daugiau tėvų rūpi tėvystė. Žinoma, kad atsitinka ir taip, kai iš vieno kraštutinumo yra puolama į kitą, kai vaikas tampa šeimos ašimi, tėvai pradeda gyventi jo gyvenimą ir viskas sukasi tik aplink vaiką. Tai nėra sveika nei vaikui, nei tėvams. Juk labai svarbu vaikams padėti išsiugdyti socioemocinį santykį, kai tėvai bendrauja su vaiku visavertiškai, kaip su augančia asmenybe. Vis dėlto, manau, kad didesnis rūpestis vaikais yra geriau nei mažesnis.
- Dažnai tėvai rūpestį painioja su nuolaidžiavimu...
- Taip, dažnai sulaukiu tokių klausimų: „Aš negaliu paguldyti vaiko miegoti, ką daryti?“ arba „Aš negaliu atimti iš vaiko planšetės, ką daryti?“. Reikia tiesiog atimti ėmimo būdu ir paaiškinti, kad šiandien jo žaidimo laikas baigėsi, jis tai galės pratęsti rytoj. Visiškai normalu, jei vaikas po tokio jūsų elgesio pyks ir verks. Tėvai kažkodėl įsivaizduoja, kad tas pyktis turi trukti keliasdešimt sekundžių. Taip nebus! Juk net mes sugebame ant ko nors pykti tris dienas. Tėvai tam ir reikalingi, kad brėžtų ribas ir paaiškintų, kodėl yra taip, o ne kitaip.
- Ką jums pačiai reiškia auginti 4 vaikus?
- Išties pastebiu, kad kai kuriems užtenka ir dviejų vaikų, kad mąstymas apie vaikų auginimą pasikeistų. Kai turi bent du vaikus, tai jau nebegali stebėti sraigės 45 minutes, nes antras vaikas, žiūrėk, jau kur nors kitur bėga ir tada stebintį sraigę turi įkalbėti eiti paskui brolį. Taip vaikai greičiau supranta, kad ne visada viskas būna pagal juos. O kai yra 4 vaikai, tai jie dar greičiau tampa savarankiški. Dažnai pastebiu, kad vos vienturtis vaikas cypteli – visas šeimos dėmesys nukreipiamas į jį. Kai turi 4 vaikus, tu tiesiog fiziškai negali į kiekvieno kiekvieną cypt reaguoti, ir tada atsitinka taip, kad vaikas tampa drąsus ir gebantis išsireikalauti to, ko jam reikia. Mūsų mažoji nesėdi ir nelaukia, kol kažkas prie jos prieis – ji prieina pati.