– Malonu sugrįžti į ekraną?
– Tikrai malonu. Šiemet jau dvidešimt metų, kai aš vienokia ar kitokia forma bendradarbiauju su televizija. Esu pabuvojęs beveik visose Lietuvoje veikiančiose televizijose – kaip projektų vedėjas ir dalyvis. Visada labai džiaugiuosi, kai manęs vis dar prireikia. Juk jau nesu tas svajonių jaunikis, kuris trauktų savo jaunyste ar išvaizda. Tačiau jeigu mane kviečia ir vertina mano gebėjimus, jaučiuosi labai pamalonintas. Dirbti nacionaliniame kanale man yra didelė atsakomybė ir įpareigojimas. Juk čia galioja šiek tiek kitokie standartai nei komerciniuose kanaluose. Beje, mano televizinis debiutas prieš dvidešimt metų prasidėjo būtent Lietuvos TV, kai keletą reportažų sukūriau tuometei laidai „Laisvės alėja“.
– Pažintys ar atsitiktinumai lemia, kad TV laidų prodiuseriai vis prisimena jus?
– Anksčiau LNK ekrane jau matėme šeimų žaidimą „Tai bent šeimynėlė“. Ar dabartinis projektas bus kitoks?
– Skirsis kardinaliai. Mes atsisakėme nuobodžių studijų, primityvių dekoracijų ir išsiveržėme į atvirą erdvę. Projektas filmuojamas Druskininkų vandens pramogų parke, todėl smagiai praleisti laiką su mumis gali visi tuo metu parke pramogaujantys žmonės. Televizijose paprastai ieškoma talentingai šokančių ir dainuojančių, o mes stengiamės atskleisti šeimų talentus ir parodyti, kad draugiška ir mylinti šeima jau yra ypatinga. Mums nesvarbu, kad šeimoje būtų rūpestingai puoselėjami talentai. Mums rūpi paprastos, draugiškos, džiaugsmu trykštančios šeimos, kad ir kaip nelengva joms būtų šiandienėje Lietuvoje.
– Sakėte, kad šiemet sukanka jau dvidešimt metų, kai bendradarbiaujate su televizija. Kokie projektai jums paliko didžiausią įspūdį?
– Tokių buvo labai daug. Tačiau pirmiausia norėčiau pažymėti pačius pirmuosius. Į televiziją aš įžengiau dar vienuoliktoje klasėje. Mano darbo pradžia buvo Lietuvos TV Kauno skyriuje, paskui daug įsimintinų projektų būta tuometėje „Kaunas Plius“ TV. Galiu sakyti, kad ši televizija buvo pati geriausia profesinė technikos mokykla. Būtent ten išmokau nebijoti kameros ir daug įvairių darbų – patys filmavome, patys montavome, patys laidas vedėme, žodžiu, visko išmokome. Kokio nors vieno įsimintiniausio projekto lyg ir neturiu. Kaip krepšininkai sako, kad jų geriausios rungtynės dar priešaky, taip ir aš manau, kad mano geriausia laida dar ateity.
– Sportas man nėra naujiena, nes aš visą gyvenimą sportuoju. Kadangi esu studijavęs kultūrizmą, tai žinau, ką reikia daryti, kaip maitintis, kad suliesėtum. Eidamas į projektą, aš parodžiau, kaip galima to pasiekti. Tačiau ilgalaikio poveikio, išskyrus patirtį, tikėtis nereikia. Aš esu jau pagyvenęs, turiu nuosavą restoraną, mėgstu pavalgyti, tad nieko nuostabaus, kad tas svoris keičiasi. Dabar eidamas į naują projektą, jaučiu didžiulę atsakomybę, tad vėl pradėjau aktyviau sportuoti. Nenoriu, kad į laidą atvykstantys už mane vyresni tėveliai atrodytų sportiškesni nei pats laidos vedėjas. Tai mane verčia pasitempti, juolab kad nemažai projekto rungčių yra sportinės, kurias prieš tai ir pats turiu išbandyti.
– Vadinasi, aktyviau gyventi pradedate, kai priverčia aplinkybės?
– Iš esmės sportas yra mano gyvenimo dalis, tik aš ne visada jam randu laiko. Norint atrodyti gražiai, vakarais reikia nevalgyti, atsisakyti tam tikrų produktų. Bet ar tai įmanoma, kai turi nuosavą restoraną?! Neseniai mane pakvietė nusifilmuoti seriale „Moterų alėja“. Vėl išsigandau, kaip aš toks storas įtilpsiu į ekraną. O jie man ir sako, kad jiems reikia apkūnaus advokato. Ir dar perspėjo, kad tik nebandyčiau liesėti. Vadinasi, kartais ir apkūniam būti naudinga.
– Koks pats veiksmingiausias svorio metimo būdas?
– Pažvelgti į save ir į savo smegenis. Jei esi linkęs storėti ir tau jau apie 40 metų, nereikia kankintis ir vargintis žūtbūt tą svorį mesti. Vėliau kilogramai vis tiek sugrįš. Jei esi linkęs į neaktyvų gyvenimo būdą, vietoj dviračio renkiesi televizorių, varžyti save dietomis nebus tinkamiausias būdas suliesėti. Visą gyvenimą vis tiek taip nebus. Tad reikia taikytis su tuo ir bandyti su antsvoriu kovoti ramiai. Svarbiausia palaikyti tokią formą, kad jaustumeisi sveikas. Yra žmonės meškos ir yra žmonės gazelės.
– Koks jūsų svoris yra šiuo metu?
– Dabar sveriu 103 kilogramus.
– Jeigu jūsų šeimynėlei reikėtų pasirodyti tokiame šeimų projekte, kokiais talentais galėtumėte nustebinti žiūrovus?
– Mūsų projekte yra labai daug įvairių rungčių, kuriose kuris nors šeimos narys yra geriau „pasikaustęs“: dainos, šokiai, protų mūšis, kulinarinės užduotys, sportas... Kai kūrėme šias užduotis, aš galvojau apie save. Dainuoti aš nemoku. Žmona Jurgita už mane dainuoja gražiau. Šokti aš dar labiau nemoku. Tačiau kaip lygiavertis su žmona galėčiau dalyvauti kulinarinėje rungtyje, nesu kvailas ir protų mūšyje – tikriausiai atsakyčiau į nemažai klausimų. Aš ir mano vyresnysis sūnus Mykolas, kuriam dabar penkiolika, šeimą temptume į pergalę sporto rungtyje. Mano mama yra plaukimo trenerė, o tėvas buvęs irklavimo treneris, tad mums vanduo nėra naujiena ar baisus dalykas. Žodžiu, turėtume kur parodyti savo pranašumą.
– Ar jūs esate šeimyniškas žmogus?
– Esu labai šeimyniškas. Tuo kartais net nervinu savo žmoną – užuot kur nors ėjęs ar važiavęs, aš mieliau sėdžiu namie ir su mažuoju Jonuku žaidžiu įvairius žaidimus. Manęs netraukia nei vakarėliai, nei klubai. Kartais su žmona pagalvojame, kad jau seniai dviese neturėjome romantiškos išvykos, nes visada visi esame kartu. Mums to reikia ir visi kartu mes jaučiamės laimingi.
– Ar esate griežtas tėtis savo sūnums?
– Tikrai ne ir dėl to gaunu pylos nuo žmonos. Jei vyresnėlis mokykloje gauna blogesnį pažymį ar pastabą, žmona vis rėkia, gąsdina sankcijomis. O aš ją bandau nusodinti, sakydamas, kad mes visi taip užaugome ir pykti ant vaiko neverta. Mykolas – labai diplomatiškas vaikinas. Jis pirmiausia pasiklausia mamos, ar ji pritars kokiam nors jo sumanymui, o jeigu ji nesutinka, tada prašo manęs, kad aš perkalbėčiau mamą. Suprantu, kad tai nėra gerai, bet ir aš pats užaugau..