Tačiau kai kuriais atvejais galutinis rezultatas būna niekuo nepanašus į jį įkvėpusį žmogų, kuriam pagerbti ir yra skirtas meno kūrinys. Dėl tokių menininkų klaidų gali imti daužytis širdis, tačiau tikrai ne iš susižavėjimo. Grunge.com pateikia įspūdingiausias menininkų nesėkmes.
Oscaras Wilde‘as, virtęs demoniškų gyvačių knibždėlynu
Jei reikėtų greitai pasakyti, koks pirmas dalykas ateina į galvą, išgirdus Oscaro Wilde‘o pavardę, koks būtų jūsų atsakymas? Jei sakytumėte: „siaubingas demoniškų gyvačių knibždėlynas, šliaužiantis iš juoduojančio karsto ir besikėsinantis visus mus praryti“, gali būti, kad jūsų laukia skulptoriaus karjera. Tiesa, tai taip pat gali reikšti, jog vertėtų susirūpinti dėl savo psichinės sveikatos.
„Pokalbis su Oscari Wilde‘u“ – tai Londone visai šalia Trafalgaro aikštės esanti skulptūra, aukščiau esantį sakinį paverčianti baugia tikrove. Iš bronzos skulptorės Maggi Hambling pagaminta statula vaizduoja iš kapo kylančią O. Wilde‘o galvą, apsuptą cigaro dūmų debesies, nusiteikusią šmaikščiam pokalbiui ir pasirengusią pradžiuginti sąmojingomis frazėmis. Ar bent taip turėtų būti, jei bronza atrodytų kažkuo panaši į dūmų debesį. Tačiau O. Wilde‘o veido bruožai panašesni į besirangančius apsėstus šliužus, bandančius atkurti pražuvusios sielos veidą.
Dar labiau stebina tai, kad šis paminklas yra beveik 20 metų darbo, prie kurio prisidėjo didūs Didžiosios Britanijos sostinės žmonės, rezultatas. Judi Dench, seras Ianas Mckellenas, menininkas Derekas Jarmanas ir poetas Seamus Heaney buvo šį košmarą pagimdžiusio komiteto nariai. Menotyrininkas Jonathanas Jonesas smarkiai išpeikė galutinį rezultatą „The Guardian“, skulptūrą pavadinęs „siaubingu bronziniu zombiu“, ir pareikalavo iš M. Hambling viešo atsiprašymo už savo kankinamos vizijos primetimą miestui. Jis netgi sakė: „Vienas iš mūsų turi išeiti – arba šis paminklas, arba aš“. Tai aliuzija į paskutinius O. Wilde‘o žodžius: „Mano tapetai ir aš kovojame dvikovoje iki mirties. Vienam iš mūsų teks išeiti – arba šiems tapetams, arba man“.
Apsiverkęs alkoholikas, vaizduojantis Kurtą Cobainą
1994-ųjų balandžio 5-ąją nusižudė grupės „Nirvana“ vokalistas ir lyderis Kurtas Cobainas (ar buvo nužudytas savo žmonos Courtney Love, jei tikėtume sąmokslo teorijomis). Ši žinia taip paveikė skulptorę Randi Hubbard, kad ji išsyk puolė kurti K. Cobaino gyvenimui ir kūrybai pagerbti skirtą skulptūrą. Šiuo atveju pagerbimas reiškė „sumeskime krūvon galybę bukų dešimtojo dešimtmečio klišių ir pateikime viską kaip meną“.
Su vietos studentų pagalba pagaminta R. Hubbard skulptūra sudėtingą K. Cobaino asmenybę pavaizdavo kaip liūdną gitara brazdinantį alkoholio mėgėją, keistai panašų į benamį Jėzų. Jokio ryškumo ir gilumo, pavertusių K. Cobainą ikona. Jokio juodo humoro jausmo, kuriuo jis pasižymėjo. Šiame kūrinyje juos pakeitė plėšyti džinsai, visai nereikalinga ašara ir kankinio išraiška, primenanti smarkiai į tualetą užsimaniusio žmogaus veidą.
Ši skulptūra iš pradžių buvo pasiūlyta gimtajam K. Cobaino miestui Aberdynui Vašingtone. Miestas kūrinio atsisakė remdamasis tuo, kad skulptūra akivaizdžiai siaubinga. Tad R. Hubbard įkurdino ją savo parduotuvėje, kur skulptūra ėmė traukti turistus, tad miestas nusileido ir nupirko iš jos skulptūrą. 2014-aisiais ceremonijos, oficialiai paskyrusios šią alkoholiko skulptūrą C. Kobainui, metu Aberdyno meras Billas Simpsonas išreiškė viltį, kad dėl jos vieną dieną miestas taps „toks didis kaip Elvio Presley Greislendas“.
Kate Moss tapo masyviu jogos demonu
Afroditė yra graikų meilės, grožio ir neriboto malonumo deivė. O Kate Moss yra britų modelis, tapusi X kartos heroino ir anoreksijos deive. Menininkas Marcas Quinnas 2008-aisiais pristatė masyvią auksinę K. Moss skulptūrą – modelis virto „šių laikų Afrodite“. Tai akivaizdžiai buvo užkoduotas M. Quinno bandymas pasakyti, kad ji atrodė tarsi disko laikotarpio filmo „Egzorcistas“ („The Exorcist“) variantas.
M. Quinno pavaizduota K. Moss nėra tiesiog lanksti it jogos meistrė – ji tokia lanksti, kad, regis, paneigia žmogaus biologiją. Jos klubai taip išlenkti, jog atrodo, kad ji visiems grasinamai demonstruoja savo tarpukojį. Auksinės galūnės iškraipytos išsirangiusios už jos – iš pirmo žvilgsnio neaišku, kiek skulptūroje vaizduojama moteris turi kojų.
Nepaisant akivaizdžios beprotybės, M. Quinno statula buvo parduota „Sotheby‘s“ aukcione. Menininkas visgi suteikė šiek tiek vilties išgąsdintiems tokios iškreiptos kvailystės: „Karo atveju iš jo būtų galima gauti puikų lydinį“.
Bauginanti Diego Maradonos statula Buenos Airėse
Buenos Airėse yra galybė Argentinos futbolo legendos Diego Maradonos skulptūrų. Tačiau tik viena jų gali priversti sapnuoti košmarus. Europietiška įtaka pasižyminčiame La Boca rajone esanti skulptūra D. Maradoną vaizduoja kaip be reikalo išsiviepusį animacinio filmo herojų milžiniška galva ar haliucinogeninio narkotiko poveikio rezultatą.
Šis kūrinys nė nebando atkurti tikrovės, o štai siaubo jame – su kaupu. Vietoj D. Maradonos atvaizdo išvystate didžiulę sumaigytą galvą , kuri linksta priekin ir svirduliuoja į visas puses, ant jos nupiešta išsiviepusi klouno burna ir dvi itin keistos plačiai atmerktos akys, tuo pat metu atrodančios ir kvailokai apsnūdusios, ir bauginančios, tad nežinia, ar jas pamačius norisi juoktis, ar klykti (greičiausiai ir viena, ir kita).
Tiesa, šią statutą sukūrė mėgėjas. Gali būti, kad jos autorius tiesiog atvirai nekenčia skulptūrų.
Mėšlo krūvą primenanti Pono Rogerso statula
Su Ponu Rogersu užaugo ne viena JAV vaikų karta, jo vaizdinys milijonų mintyse kelia neišdildomas asociacijas su laime. Tad visai nestebina, kad Fredo Rogerso gimtinė Pitsbergas panoro daugelio vaikystės herojų pagerbti statula. Tačiau kūrinio rengimo komitetas, regis, buvo pasimetęs. Užbaigta skulptūra atrodo mažiausiai panaši į žmogišką būtybę – ji veikiau primena krūvą tarpusavyje stebuklingai susijungusių išmatų krūvą. Galima spėti, kad Ponas Rogersas būtų norėjęs tikrai ne tokio rezultato.
Ši skulptūra buvo paskutinis Roberto Berkso darbas. Menininkas pasižymėjo savotiškai iškreiptu pomėgiu žinomus žmones vaizduoti kaip kažką, ką galima rasti tualete suvalgius įtartino maisto. Jo sukurta Johno F. Kennedy skulptūra kenčia nuo to, ką būtų galima pavadinti „veido viduriavimo sindromu“. Ta pati nemaloni bėda kankina ir Franką Sinatrą vaizduojančią skulptūrą. Galima rasti šimtus vidurius susukančių tokio vaizdavimo pavyzdžių.
Tačiau Pono Rogerso skulptūrą galima vadinti meninės nesėkmės viršūne. Jis ne tik atrodo tarsi pagamintas iš išmatų, bet ir žvelgia klastingai su bauginančia vaikų pagrobėjo išraiška kaip vaikams perspėti skirtų knygų personažas. Laimei, Pitsberge yra dar viena Pono Rogerso statula. Tiesa, čia jis pavaizduotas kaip gąsdinantis dinozauras.
Williamas Wallace‘as, pavaizduotas kaip Melas Gibsonas
Williamas Wallace‘as yra vienas tų istorinių veikėjų, kurį dauguma žino gerokai netikslaus Holivudo filmo apie jo gyvenimą dėka ir visą vaizdą apie jį yra susidarę tik iš šio filmo. Tačiau tai, kas atleistina tik besidominčiam mėgėjui, neleidžiama žmogui, kurio darbas yra „sukurti W. Wallace‘o skulptūrą, skirtą oficialiam W. Wallace‘o memorialui Škotijoje“. Bet Tomas Churchas, kuriam dešimtojo dešimtmečio pabaigoje buvo patikėta sukurti W. Wallace'o skulptūrą, pernelyg nesivargino. Žvilgtelėjęs į krūvą tyrimų ir paieškų, kurias jam būtų tekę atlikti, jis galiausiai tiesiog tarė: „Et, velniop viską“. Menininkas nutarė verčiau sukurti statulą, kuri atrodo visiškai kaip Melas Gibsonas.
Toks poelgis buvo mažų mažiausiai kontroversiškas. Statula buvo pastatyta prie įėjimo į W. Wallace‘o memorialą Sterlinge. Tačiau užuot skatinusi lankytojus susimąstyti apie W. Wallace‘o gyvenimą ir pasiekimus, statula veikiau nenorom vertė mintyse sugrįžti prie filmo „Narsioji širdis“ scenos, kurioje M. Gibsonas šaukia: LAAAAAAISVĖ!“. Tiesa, kitiems galbūt prieš akis iškildavo vaizdas, kaip jau vyresnis M. Gibsonas, padauginęs alaus, švaistosi antisemitiniais šūkiais.
Reikia pripažinti, kad T. Churchas buvo ganėtinai sąžiningas pasakodamas apie savo įkvėpimą. Kartą jis sakė BBC ėmęsis darbo išsyk po to, kai pasižiūrėjo „Narsiąją širdį“. Sprendžiant iš pavaizduotos veido išraiškos, T. Churchui ypač patiko W. Wallace nužudymo scena.
Nepaisant sukeltų diskusijų, statula daugiau nei dešimtmetį prastovėjo W. Wallace‘o memoriale ir galiausiai buvo iš ten pašalinta.
Lucille Ball pavirto girtaujančia moteriške išverstomis akimis
Vos išgirdus Lucille Ball pavardę prieš akis iškyla šiltas ir nostalgiškas vaizdas: dantis iššiepusi moterėlė išsprogusiomis akimis, griuvinėjanti kažkur lietingą naktį, vis maktelėjanti kažko stipresnio iš butelaičio ir plyšaujanti apie vyriausybės rengiamus sąmokslus? Visgi ne? Niekam nekyla tokios baisios asociacijos, pagalvojus apie serialo „Aš myliu Lucy“ („I Love Lucy“) žvaigždę? Ko gero, būtų neblogai apie tai pasakyti ir skulptoriui Dave‘ui Poulinui, mat būtent taip atrodo jo 2009-aisiais sukurta L. Ball statula.
Šio amžiaus pirmajame dešimtmetyje gimtasis L. Ball Selerono miestelis nutarė pagerbti žymiausią savo gyventoją. Deja, 1250 žmonių turintis miestukas negalėjo sau leisti šiam darbui pasamdyti gabaus ir išmanančio skulptoriaus. Tad jie pasirinko D. Pouliną, kuris netrukus pateikė tokią siaubingai nedailią skulptūrą, kad ji iš karto buvo praminta „Baugiąja Lucy“.
„Baugioji Lucy" atrodo tarsi pabėgusi iš prasto siaubo filmo, kuriame sumaitotas L. Ball lavonas šliaužia iš karsto ir bėga ieškoti baro, kuriame visą dieną būtų taikoma laimingosios valandos nuolaida. Vietos gyventojai taip pasibaisėjo skulptūra, kad miestelis ėmė maldauti D. Poulino pakeisti skulptūrą, tačiau šis atsisakė tą daryti, kol jam nebus papildomai sumokėta. Mažučiui Seleronui toks variantas netiko, tad miesteliui teko septynerius metus kankintis su D. Poulino „šedevru“, kol atsirado išties Lucy mylintys panorę nežinomi išlikti rėmėjai, suteikę lėšų naujai skulptūrai.
Nė kiek į žymųjį futbolininką nepanaši Cristiano Ronaldo skulptūra
Žvelgiant į skulptoriaus Emanuelio Santoso darbą, pasidaro mažų mažiausiai nejauku. Vietiniame Portugalijos salos Madeiros oro uoste 2017-ųjų kovą pristatyta skulptūra beveik tobulai primena buvusį Airijos futbolo komandos žaidėją Niallą Quinną. Viskas būtų neblogai, jei skulptūra ir būtų skirta N. Quinnui, o ne Portugalijos futbolo rinktinės kapitonui Cristiano Ronaldo.
Funšalio oro uoste, kuriam neseniai buvo suteiktas C. Ronaldo vardas, įkurdinta bronzinė galva pasižymi nublizgintais aukštyn sušukuotais plaukais, smalsiomis akutėmis ir šypsniu, kuris tikriausiai turėjo atrodyti pasitikintis savimi ir kiek įžūlus, tačiau atrodo taip, lyg futbolininkas kentėtų nuo smarkaus insulto pasekmių.
Kai C. Ronaldo per oro uosto atidarymą buvo nufotografuotas šalia jį vaizduojančio biusto, socialiniai tinklai tiesiog pašėlo dėl juokingos panašumo stokos tarp futbolininko ir skulptūros. Iš karto ėmė sklisti C. Ronaldo ir N. Quinno nuotraukos. Daugybė žmonių pastebėjo, kad skulptūra gerokai panašesnė į pastarąjį, o ne į C. Ronaldo.
Pats E. Santosas, komentuodamas kontroversišką situaciją, tvirtino, jog jo skulptūros vertinimai yra „skonio reikalas“ ir netgi Jėzus „neįtiko visiems“. Galima spėti, kad senovės romėnai E. Santosą už jo požiūrį į kūrybą jau būtų nukryžiavę.
Karalienės paveikslas, kuriame ji atrodo tarsi senstanti „drag“ karalienė
Daugumą menininkų, sulaukusių garbės nutapyti Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II paveikslą, pajutus staiga iškilusią atsakomybę mažų mažiausiai išpila šaltas prakaitas. Ilgiausiai pasaulyje valdanti vis dar gyva monarchė yra pasaulinė ikona, visko, kas dora ir teisinga, simbolis. Tad kai Danui Llywelynui Hallui buvo patikėta nutapyti žymiosios karalienės paveikslą, skirtą 60-osioms jos karūnavimo metinėms paminėti, jis tikrai turėjo justi spaudimą. Galbūt tai iš dalies gali paaiškinti, kodėl galutinis variantas atrodo ne itin panašus į karalienės Elžbietos atvaizdą ir labiau primena pagyvenusį moterimi persirengusį vyriškį.
Velso sostinėje Kardife pristatytame paveiksle vaizduojama prašmatniame krėsle sėdinti ir raudoną suknelę vilkinti karalienė. Išties ne taip paprasta suprasti, ką būtent nutapė D. L. Hallas. Jo karalienės Elžbietos versija pasižymi masyviu vyrišku žandikauliu, stambiais riešais ir kitais neabejotinai vyriškais bruožais. Jei kažkas pasakytų, kad čia pavaizduota „drag“ karalienė iš Soho, vargu, ar kažkas tokiu teiginiu suabejotų.
Kai paveikslas buvo pristatytas, kritikai jį visiškai sutaršė. „London Telegraph“ tvirtino, jog jame pavaizduotas moterimi persirenginėti mėgstantis vyras. Tačiau negalima teigti, kad D. L. Hallą tai atbaidė – po trejų metų, 2016-aisiais, jis pristatė dar vieną tokią pat raudoną suknelę vilkinčios ir panašiai atrodančios karalienės paveikslą.
Beždžionėle virtusio Jėzaus paveikslas
Mažo Ispanijos kaimelio senoje užmirštoje bažnyčioje buvo Jėzaus Kristaus paveikslas. 2012-aisiais suvokta, kad dailininko Eliaso Garcia Martinezo 1930 metais sukurtą paveikslą verkiant reikia restauruoti.
Laimei, pagalba Cecilios Gimenez pavidalu buvo visai šalia. Didžiulei tapybos mylėtojai C. Gimenez spaudė širdį matant, kaip paveikslas nyksta. Tad ji padarė tai, kas būdinga bendruomenei padėti užsidegusiai pensininkei: pamėgino restauruoti paveikslą pati, nepaisant to, kad neturėjo jokio meninio pasirengimo, išmanymo apie restauravimą ir net tinkamų dažų. „Restauruotas“ Jėzus neatrodė kaip Pasaulio Išganytojas – veikiau kaip į netinkančią tuniką įvilkta beždžionė.
Juokinga, tiesa? Tačiau tuo viskas dar nesibaigė. C. Gimenez nepasislėpė iš gėdos – ji pasinaudojo netikėtai užplūdusiu žinomumu, kad taptų tikra menininke, o į miestelį ėmė plūsti beždžionėlės Jėzaus pritraukti turistų pinigai. Iki 2013-ųjų už šias lėšas pavyko apmokėti slaugos namų paslaugas 60 pagyvenusių žmonių – visai neblogai mažiau nei penkis tūkstančius gyventojų turinčiam miesteliui). C. Gimenez pasirašė pelningą sutartį dėl teisių į savo nesėkmingą restauracijos bandymą. Dabar galima rasti visko – nuo marškinėlių iki peleninių su beždžionėle Jėzumi. Neblogas įrodymas, kad kartais net ir didžiausios meno nesėkmės gali virsti laimėjimais.
