Vienas anksčiau skurdęs ūkininkas stebuklingai praturtėjo atidaręs „Mao Family“ restoranų tinklą. Šiose maitinimo įstaigose galima užsisakyti ne vieną praeities vado legendą populiarinantį patiekalą, pavyzdžiui, paragauti „Ilgojo žygio vištienos“.

Viena 23-ejų metų slaugos darbuotoja konstatavo, kad Mao Dzedongas Rytuose yra laikomas dievu. Visgi jis buvo dar ir baisus žmogus.

Dešimtmečiais brukama ideologija padarė savo

Kaip rašo knygos „King of the Mountain“ autorius Arnoldas Ludwigas, Kinijoje šlovinamas despotas prisidėjo prie 40 mln. žmonių mirčių. Deja, dešimtmečiais brukama ideologija padarė savo – apakino didžiąją dalį Kinijos, priversdama pamiršti, koks niekšas iš tikrųjų buvo Mao Dzedongas.

Oficialiai šis žmogus ėjo Kinijos komunistų partijos Centro komiteto pirmininko, taigi, šalies vadovo, pareigas. Bet jis kone tiesiogine prasme buvo persismelkęs srutų ir kai kurie jo reikalavimai buvo tiesiog pasibjaurėtini.

Mao Dzedongas

Tasai žmogus kentė nuo nepraeinančio vidurių užkietėjimo, todėl, remiantis A. Ludwigo pateikta informacija, apsauginiai buvo mokomi ne tik ginti pirmininką nuo priešų, bet ir daryti jam klizmas.

Net Mao Dzedongo tuštinimasis buvo laikytas ypatingu įvykiu. Sykį, pasibaigus devynias dienas užsitęsusiam vidurių užkietėjimo epizodui, jam patarnaujantis personalas su palengvėjimu atsikvėpė – pirmininko žarnynas ėmė rodyti gyvybės ženklus.

Tačiau teigiama, jog diktatoriui buvo nė motais net elementarūs higienos reikalavimai.

Mao Dzedongas

Mao Dzedongas plovė tiktai smegenis. Kitiems.

Net 22 metus Mao Dzedongo asmeninio gydytojo pareigas ėjo Li Džisui. Jis buvo ir valstybės vadovo patikėtinis, taigi, žinojo, ir kur pakasami lavonai, ir kokiais siaubais buvo aptekęs Mao Dzedongo kūnas. 1994-aisiais, praėjus beveik dviem dešimtmečiams po despoto mirties, Li Džisui, nutaręs papasakoti žmonėms tiesą, atskleidė ne vieną šleikštulį keliančią paslaptį.

Gydytojas prasitarė, kad diktatorius niekada nevalė dantų, todėl jie pažaliavo. Infekcijos apimtos dantenos supūliuodavo. Į patarimus vis dėlto valytis dantis Mao Dzedongas teatsakydavo klausimu: „Argi tigras valosi dantis?“ Pirmininkas mieliau skalaudavosi burną arbata ir kramtė lapus, kaip kad darė prasčiokai.

Jis anaiptol nesidrovėjo pasibjaurėtino savo apsileidimo. Iš pažiūros net atvirkščiai – juo puikavosi. Kaip rašoma knygoje „King of the Mountain“, kartą, duodamas interviu vienai reporterei, Mao Dzedongas tyčia kyštelėjo ranką į kelnes, kad pagautų kūnu ropojančią utėlę.

Maudymąsi diktatorius vertino kaip nedovanotiną laiko švaistymą. Kadangi begalės itin brangaus laiko iš Mao Dzedongo pareikalavo kone nuolatinės pastangos kaip nors pasituštinti, neverta nė stebėtis, kad jis tik retkarčiais nueidavo paplaukioti. Pasak gydytojo Li Džisui, patologinį Mao Dzedongo nusistatymą prieš muilą ir vandenį, matyt, reikėjo aiškinti pritarimu „maudymosi tris kartus“ filosofijai, kurios, esą, laikėsi Kinijos valstiečiai.

Mao Dzedongas

Kaip skelbė doktrina, maudynės turi vykti gimus, prieš tuokiantis ir mirus. Visgi „The Independent“ publikacijoje užsimenama apie dar vieną progą „apsiprausti“, paaiškėjusią klausantis Li Džisui išpažinties. Pasidygėjimą keliančiais nešvarumais apėjęs diktatorius mėgdavo sakyti, kad genitalijas apsišvarina santykiaudamas su moterimis. Jis pats šitokį apsiplovimo procesą apibūdino daug nešvankiau nei čia prašyta.

Buvo manyta, kad paleisdamas į darbą gyviais knibždėte knibždantį savo šakumą diktatorius mėgino nukonkuruoti pusiau mitinį Kinijos valdovą Huangdi, arba Geltonąjį imperatorių, anot legendos, atėmusį skaistybę tūkstančiui mergelių. Yra liudijimų, kad iš Mao Dzedongo lovos moterys atsikeldavo apdovanotos kad ir ne pačia baisiausi, bet vis dėlto venerine liga. Li Džisui, kaip pats sakė, ragino diktatorių pasigydyti – gerti vaistus, bet jis, esą, atkakliai laikėsi savo ir tik numykdavo, kad jei tai nekelia problemų jam, tai apskritai nėra svarbu. Kadangi jokių simptomų Mao Dzedongas tarsi nejuto, vadinasi, tai buvo nesvarbu.

Mao Dzedongas

Basakojai gydytojai

Nors gali pasirodyti paradoksalu, tačiau Mao Dzedongo režimo metais Kinijoje buvo vykdoma plataus masto kampaniją, kuria siekta pagerinti valstiečių higieną, sanitarines sąlygas ir užkirsti kelią lytiniu būdu pernešamų ligų plitimui. Kaip buvo rašyta leidinyje „Journal of Global Health“, prie Mao Dzedongo įvesta užkrečiamųjų, infekcinių ligų kontrolė davė nemažai naudos: gerokai pailgino vidutinę piliečių gyvenimo trukmę, sumažino kūdikių mirštamumo rodiklius, taip pat venerinių ir kai kurių kitų ligų plitimo mastą.

Organizacijos NPR duomenimis, diktatorius pasistengė eliminuoti kompetentingų medikų trūkumą šalyje – sukūrė vadinamųjų basakojų gydytojų sistemą: išsiuntinėjo po kaimus su medicinos pagrindais susipažinusius „specialistus“, kuriems, be kita ko, buvo suteikta galimybė papildomai pasitobulinti 3–6 mėnesius trunkančiuose kursuose.

Radikalūs, bet pražūtingi žingsniai

Deja, kalbant apie Mao Dzedongą, neįmanoma nepaminėti kartu su pažanga vykusio milžiniško regreso. Kaip galbūt galite įspėti, geležiniu kumščiu šalį valdęs tironas piliečių sveikata susirūpino ne iš širdies gerumo. Mao Dzedongas siekė radikaliai paspartinti žemės ūkio raidą – tokia buvo jo iškeltos „Didžiojo šuolio“ idėjos esmė.

Mao Dzedongas

Dabar belieka konstatuoti, kad pastangos modernizuoti Kiniją privedė prie milijonų žmonių ir neįsivaizduojamo skaičiaus gyvūnų mirčių. Viena iš „Didžiojo šuolio“ politikos rėmuose vykdytų akcijų – bandymas išnaikinti keturių rūšių kenkėjus, būtent – žiurkes, muses, uodus ir žvirblius, nes jie, anot Mao Dzedongo, vien platino ligas ir vedė į pragaištį pasėlius auginančius ūkininkus.

Iš kenkėjų ketverto buvo išskirti žvirbliai. Šių paukščių Mao Dzedongas tiesiog nekentė ir vadino juos kapitalistiniais gyvūnais. Jo neapykanta žvirbliams buvo tokia didelė, kad šalies piliečiams buvo įsakyta dobti kiekvieną be pasigailėjimo. Užfiksuota atvejų, kai žmonės, išvydę žvirblių būrį, imdavo žvanginti puodais, keptuvėmiss ir mušti būgnais, kad paukščiai nenutūptų ant žemės.

Gąsdinami žvirbliai buvo priversti skraidyti tol, kol galop krisdavo žemyn negyvi, nugaišę nuo išsekimo. Išžudžius žvirblius, neliko kam mažinti vabzdžių populiacijos, todėl netrukus prasidėjo tikras skėrių antplūdis. Skėrių buvo pilna visur, jie ėdė viską, ką tik rasdavo savo kelyje, įskaitant, aišku, ir maistui skirtus pasėlius. Masinis pasėlių sunaikinimas privedė prie katastrofinio bado. Nuo jo mirę žmonės skaičiuojami dešimtimis milijonų.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (194)