– Kaip jūs atsidūrėte „Santa Barbaroje?“ Ar žiūrėjote serialą, kai SiSi vaidino Charlesas Batemanas ar jo pirmtakai?
– Atrankoje dėl vaidmens dalyvavau dar prieš pradedant serialą rodyti, tačiau niekaip negalėjau išsilaisvinti iš sutarties, mane siejusios su „Days of Our Lives“. Tada, kai galiausiai „Days of Our Lives“ etapas baigėsi, vaidinau keliose pjesių pastatymuose, būta kelių trumpalaikių projektų, o tada ir vėl nuėjau būtent į tą atranką. Jie nebuvo tikri, todėl paprašiau, kad apsisprendę paskambintų. Buvau kelionėje su žmona ir draugais, kai sulaukiau skambučio ir kvietimo į antrą atranką (maždaug po penkių savaičių). Tikrai neskubėjau kaip akis išdegęs. Pasibaigus atostogoms, buvo antra atranka – turėjau jiems nusiųsti įrašą . Vaidmenį pasiūlė dar po kelių savaičių. Prieš pat pradėdamas vaidinti, serialo nežiūrėjau. Tiesiog tuo metu daug keliavau ir buvau užsiėmęs kitais projektais.
– Autobiografinėje knygoje „Please, Spell the Name Right“, pasakojate, kaip nutiko, kad būtent jūs Charlesui Batemanui turėjote pasakyti, kad jį pakeisite ir tapsite naujuoju SiSi. Gal galėtumėte išsamiau papasakoti visą šią neįtikėtiną istoriją?
– Buvome pakviesti į tą patį vakarėlį. Vos įėjęs, jį ir pamačiau. Žinojau, kad jis nežino, jog bus atleistas. Kitaip būčiau supratęs. Kalbėjo, kas jam patinka, kas nelabai. Ilgai galvojau, kaip turėčiau tai pasakyti, tačiau galiausiai susikaupiau, pasivedžiau nuošaliau ir akis į akį išklojau tiesą. Savaime suprantama, jis nuliūdo, norėjo aiškintis su prodiuseriais, tačiau įtikinau jį, jog to daryti neverta.
– C.C. personažas – tikrai kietas riešutėlis. Jis valdingas, užsispyręs kietakaktis, principingas ir dusinančiai globėjiškas. Kaip jums pavyko jį paversti tokiu patraukliu?
– Tai muilo operose ir svarbiausia. Jeigu nepavyks net ir sudėtingiausio charakterio personažo paversti patraukliu, jam nebus lemta ilgai gyvuoti. Svarbu personažui įpūsti gyvybės ir spalvų, priešingu atveju jis bus dirbtinis, nykus, bespalvis ir ilgai netemps. Nereikia kliautis ir asmenine patirtimi. Tiesiog pats aikštelėje tampi tuo personažu, o ne atvirkščiai. Aš buvau jau penktasis SiSi, man suteikė laisvę elgtis kaip tinkamam. Scenarijus man buvęs palankus, nereikėjo prie nieko ypatingai derintis.
– Ar bandėte iš naujo sukurti SiSi personažą, bandydamas pateisinti jo santykius su kiekvienu iš vaikų?
– Ne, norėjau viską pradėti iš pradžių ir dirbti su kitais aktoriais. Visi unikalūs ir išskirtiniai. Mane domino ne SiSi praeitis, o jo ateitis.
– Kaip aktorius dirba su skirtingais aktoriais, įkūnijančiais tą patį personažą? Juk jums teko dirbti ne su vienu Masonu, Tedu, Kelly...
– Viskas priklauso nuo to, koks geras tas aktorius. Tiesiog reikia prisitaikyti prie pokyčių ir naujos asmenybės. Vieniems sekėsi geriau, kitiems prasčiau. Serialo gerbėjams labai nepatinka, kai pakeičiamas jų mylimas aktorius. Tai reiškia, kad naujam žmogui tenka labiau pasistengti, norint pelnyti žiūrovų prielankumą.
– Savo autobiografinėje knygoje jūs rašote, kad viena „ponia“ paskutiniais darbo seriale metais jūsų gyvenimą pavertė „pragaru“. Norint atspėti, kas ji tokia, to per maža.. Mums reikia kokios nors iškalbingos užuominos!
– Vardų tikrai neminėsiu. Vienintelė užuomina, kurią galiu pateikti, yra ta, kad ji gyvena su kitu gana gerai žinomu aktoriumi, bent jau manau, kad ji vis dar su juo. Nesu tikras, kaip tas žmogus tiek metų galėjo su ja išgyventi.
– Mano mylimiausi metai buvo 1986-ieji, kai šantažuojamas Ginos, jis buvo priverstas ją vesti, tačiau ir toliau susitikinėjo su Sophia – savo tikrąja meile. Kokie siužeto vingiai artimiausi jums pačiam ir kurie kelia pasidygėjimą?
– Man labiausiai nepatikę viskas, kas buvo susiję su ta ir knygoje minima ponia. Ten neįžvelgiu absoliučiai nieko gero.
– Kokia jūsų nuomonė apie su SiSi personažu susijusius siužeto vingius 1992 metais (Channingo III gimimas, romanai su Santana ir Angela)?
– Man labai nepatiko tie reikalai su Santana, bet man patiko pabaiga, kai SiSi vėl vedė Sofią. Man patiko tokia baigtis.
– Kokie jūsų kaip SiSi mylimiausia ir nemėgstamiausi vaidybos partneriai ir partnerės?
– Labai sunkus klausimas, labai daug puikių žmonių, labai daug galimų lyginimo atskaitos taškų. Labai daug savu laiku priklausė nuo to, kas buvo parašyta scenarijuje, ir to, kas neparašyta.
– Kaip jūs vertinate „Santa Barbaros“ kaip muilo operos evoliuciją bėgant metams? Kodėl paskutinį XX amžiaus dešimtmetį taip smuko reitingai? (Blogas scenarijus? Stiprių charakterių pasitraukimas? Charizmatiškų blogiukų trūkumas? Humoro stoka?) Be to, koks buvo Dobsonų indėlis kuriant „Santą Barbarą“?
– Nebuvau čia nuo pat pradžių, todėl negaliu atsakyti. Vienintelis dalykas, ką galiu pasakyti, yra tai, kad evoliucija ir pokyčiai padėjo serialui ištempti tiek ilgai. Nesikeičiančios laidos ir serialai ilgai netempia. Kalbant apie reitingų sumažėjimą, tą laikotarpį lydėjo labai daug vidinių nesutarimų. Problemų pridarė prodiuserių konfliktai. Nuo vidinių konfliktų nukentėjo scenarijus ir pats kūrybos procesas. Nieko keisto, kad tai nepatiko žiūrovams. Staiga jie ėmė nebegauti kokybės, prie kurios buvo įpratę.
– Jūs vienas iš ilgamečių „Santa Barbara“ aktorių, žinojusių, kuri serija bus paskutinė. Kada sužinojote, kad serialas neišvengiamai artėja prie pabaigos? Kas, jūsų manymu, jį dar galėjo išgelbėti?
– Gandai sklido gerus pusę metų, bet mes tuo netikėjome. Likus maždaug trims mėnesiams, gavome oficialų patvirtinimą, kad serialas baigiamas. Vylėmės, kad galbūt jį dar galima išgelbėti, tačiau ši žinia pernelyg nenustebino. Problemų sukėlė ne vaidyba, todėl mes didžiam gerbėjų visame pasaulyje nusivylimui nieko negalėjome padaryti.
– Koks jūsų geriausias su šiuo serialu susijęs prisiminimas: tiek santykiuose su kitais žmonėmis, tiek profesinėje plotmėje?
– Profesine prasme man labiausiai patikdavo žaisti pokerį, tai buvo nuostabi pramoga. Taip pat labai patikdavę scenos, kai turėjai vaidinti mirusį ir gulėti karste. Buvo labai daug smagių akimirkų.
– Ar po „Santa Barbaros“ dar bendraujate su buvusiais serialo kolegomis?
– Tiesą sakant, ryšio nepalaikome. Kartais susitinkame su Louise Sorel ir Judith McConnell, bet tik tiek.
– Jeigu ne SiSi, kokį dar veikėją būtumėte norėjęs vaidinti?
– Ne, nieko kito, man labai patiko SiSi. Tai vaidmuo, dėl kurio dalyvavau atrankoje. Vienintelis kitas personažas, kuro būčiau galėjęs imtis, buvo Nicko Costerio.
– Vaidinote dienomis rodomose muilo operose, vakariniuose serialuose, filmuose... Ar aktoriui yra skirtumas, kur ir ką vaidinti? Kur dirbti jums labiausiai patinka?
– Vaidinti man tikrai patinka. Jeigu dar galėčiau rinktis, būtų nuostabu.
– Kokie buvo metai po „Santa Barbaros“?
– Buvo visko labai daug. Dirbau Rusijoje, ten turėjau net kelis projektus, filmavausi kine. Buvo ir mažesnių darbelių, pavyzdžiui, vaidmuo seriale „Volkeris Teksaso reindžeris“, 25 serijos seriale „Beverli Hilsas 90210“, labai daug visko, tikrai neprisiminsiu. Paskutiniai darbai serialuose buvo „Port Charles“ ir „General Hospital“.
– 1997 metais kūrėte vaidmenį prancūzų filme „Arlette“, kartu filmavosi Josiane Balasko ir Christopheris Lambertas. Papasakokite plačiau.
– Čia buvo labai įdomu... Taip to filmo ir nemačiau. Viskas labai paprasta. Atranka vyko Los Andžele, aš buvai vienas iš dviejų angliškai juostoje kalbančių aktorių.
– Ką norėtumėte pasakyti „Santa Barbaros“ gerbėjams visame pasaulyje?
– Apmaudu, kad „Santa Barbaros“ gerbėjai serialu žavisi net labiau nei tada, kai jis buvo kuriamas. Jeigu toks domėjimas būtų buvęs juntamas ir tada, gal jo nebūtų nutraukę. Viliuosi, kad jie ir toliau išliks šio serialo gerbėjai ir mano bičiuliai. Tokie žmonės įkvepia.
