Sicilijos sostinės Palermo centre nuo ryto iki gilios nakties šurmuliuoja gyvenimas. Net šiokiadieniais čia – tiek žmonių, kad sunkiai gali prasilenkti, tačiau vos už keliasdešimties metrų, atsivėrus rūmų vartams, galima patekti į visai kitą pasaulį.
Jaukus vijokliais ir gėlėmis apsodintas kiemas, aukštas bokštas ir didžiuliai laiptai. XV a. antroje pusėje iškilęs statinys – įspūdingiausi rūmai visoje Sicilijoje.
Princas Biagio Licata Baucina ir princesė Alliata Licata di Baucina – karališkosios Sicilijos šeimos atstovai. Abu – iš labai senų kilmingų giminių.
„Mūsų giminė šiuose rūmuose gyvena jau šešis amžius. 26 kartos nėra pakeitusios adreso. Pirmieji jų šeimininkai buvo mano vyro protėviai, jie XV a. viduryje pastatė šiuos nuostabius rūmus, bet po 300 metų pardavė juos mano protėviams. Taigi, mums susituokus, į rūmus grįžo pirmųjų jų šeimininkų palikuonys“, – pasakoja princesė.
A. Licata di Baucina tikina, kad tėvai, jai gimus, nebuvo labai laimingi, nes norėjo susilaukti berniuko, giminės paveldėtojo, kuriam galėtų perduoti visą patirtį.
„Todėl jie nevalingai vis tiek elgėsi su manimi kitaip. Įsivaizduokite, kai visos draugės po egle rasdavo lėlių ar kitų mergaitiškų dalykų, aš – kaubojiškų žaidimų. Kai pradėjau studijuoti, mano charakteris labiau priminė vaikino. Tėvai nurimo tik tada, kai susižadėjau su būsimu vyru“, – tikina moteris.
Ištaigingų rūmų nesuniokojo nei Antrasis pasaulinis karas, nei žemės drebėjimai. „Dievas mus apsaugojo“, – sako princesė. Pamaldumas italams – ypatingai svarbus, o dažnuose rūmuose esama atskiros koplyčios. Šiuose meldžiamasi prie senovinio altoriaus, esančio rūmuose. Jo akivaizdoje krikštyti ir karališkos giminės palikuonys.
Ritualai ir tradicijos karališkos giminės atstovams skiepijami nuo mažumės. Pasak A. Licatos di Baucinos, nors Sicilija turi savų tradicijų, čia, kaip ir kitose Italijos kunigaikštystėse, buvo priimta, kad didžiulė šeima turi gyventi kartu. Tad namuose būdavo tik viena virtuvė ir vienas valgomasis. Prie sidabro indais ir žvakidėmis dengto stalo, kur galėtų tilpti 20 žmonių, visa šeima privalėdavo pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti.
„Pamenu, kai man buvo penkeri ar šešeri, mama paprašė močiutės leisti mūsų šeimai pusryčiauti viršuje, savo kambariuose. Močiutė dėl to pyko, sakė, kad mama yra amerikietiškų pažiūrų ir nesupranta, ką reiškia būti aristokrate. Vis dėlto galiausiai mums buvo leista pusryčiauti atskirai“, – prisimena princesė.
Daugiau apie karališką gyvenimą, rūmus, titulus, turtus ir jų praradimą – laidoje „Gyvenimas“.
