Likus penkioms dienoms iki susitikimo su legendine prancūzų manekene, žurnalistė nustoja valgyti angliavandenius. O likus dviem dienoms iki interviu ji ima laikytis tik skysčių dietos. Susitikimo išvakarėse apsilanko pas kirpėją, pasidaro manikiūrą ir nusiperka figūrą formuojančius apatinius, kuriuos galima užsitraukti vos ne iki pažastų.
„Ne, aš neinu į pasimatymą su karščiausiu pasaulio vyru. Tai gerokai daugiau nervų kainuojantis pasimatymas. Ketinu Paryžiuje susitikti su moterimi, kuri yra laikoma viena stilingiausių ir gražiausių pasaulyje“, – rašo C. Connell.
Ines De La Fressange buvo vienas iš pirmųjų supermodelių. Ji buvo „Chanel“ mados namų veidu bei vadinta Karlo Lagerfeldo mylimiausia mūza. Tad visai logiška, kad neseniai ji išleido patarimų knygą moterims, kaip rengtis ir atrodyti fantastiškai.
Su šia garsia prancūze žurnalistė susitiko neįprastai karštą dieną jos salone Paryžiuje. „Kol atėjau iki durų, visa suprakaitavau ir įraudau. Tikrai nenorėjau pasirodyti būtent taip“, – rašo britų žurnalistė.
Ines pasitiko žurnalistę plačiai šypsodamasi ir pasiūlė vaišintis ant stalo buvusiais skanėstais – pilnu dubenėliu „Haribo“ saldainių, sausainiais ir šalia esančiais šokoladinio pyrago gabalėliais. „Kaip benorėčiau, neketinau jų nė paliesti. Tačiau labai norėjau pažiūrėti, ar ji pati valgys“, – įspūdžiais iš susitikimo dalijosi C. Connell.
59 metų Ines mūvėjo baltas linines kelnes, vilkėjo pilką kašmyro megztuką ir avėjo raštuotos odos batais. Visa jos apranga iš jos pačios kolekcijos. Įdomiausia, kad ji taip pat mūvėjo storas megztas kojines, apie kurias kitu atveju galėtum pasakyti, kad jos pavogtos iš kokio benamio. Tačiau ant jos kojų jos atrodė ... stilingai.
„Tai paryžietiškas stilius, – sakė ji. – Tai būdas miksuoti daiktus ir mintis, jog gali rengtis ir atrodyti gerai nepirkdamas labai brangių drabužių. Amerikoje ir Italijoje moterys mėgsta girtis, kokių brangių prekių ženklų drabužių turi. Tačiau Prancūzijoje moteris, kuris gali sau leisti pirkti brangių darbužių, nemėgsta afišuotis ir tuo didžiuojasi. Žmonės čia nesipuikuoja.“
Ines visuomet neigdavo kalbas, kad prancūzės iš prigimties yra stilingos, kol kurį laiką nepraleido Majamio oro uoste stebėdama žmones. Ir ji suvokė, kad galbūt tame ir yra kažkiek tiesos.
„Tikrai nestebėjau žmonių, kad juos kritikuočiau. Tačiau pamačiau vieną grupę ir pagalvojau: „O, Dieve, Paryžiuje tikrai to nepamatysi. Jie tikrai ne prancūzai“, – pasakojo Ines.
Ji per daug mandagi, kad papasakotų, ką tie žmonės vilkėjo, pažymėjo britų žurnalistė. „Aš pati nemačiau nė vieno žmogaus, vilkinčio laisvalaikio drabužiais ar užsimaukšlinusio beisbolo kepuraitę per 40 minučių, kol ėjau nuo „Eurostar“ terminalo iki jos salono“, – sakė ji.
Savo naujojoje knygoje „Parisian Chic Look Book“ Indes pateikia patarimų, ką vilkėti kiekvieną gyvenimo progą – darbe, per pirmąjį pasimatymą, per išvyką gamtoje ir net ... per skyrybų bylos nagrinėjimą teisme.
„Ją parašiau dėl smagumo. Nenorėjau, kad tai būtų labai rimta knyga. Joje rašau, kad gali atrodyti puikiai per savo skyrybų bylos nagrinėjimą teisme, o vėliau taip pat apsivilkusi eiti pasimatyti su draugėmis“, – sakė Ines.
„Jeigu nori pasikeisti šukuoseną, eini pas kirpėją, – sakė ji. – Jeigu turi odos problemų, eini pas dermatologą. Tad kodėl neturėtum ieškoti profesionalios pagalbos rinkdamasi drabužius?“
Vienintelė problema, kad likusį pasaulį stilingos prancūzės šiek tiek ... gąsdina, pokalbio metu pareiškė britų žurnalistė.
„Tikrai? Ne! – sureagavo Ines, tarsi pirmą kartą išgirdusi šią mintį. – Žinoma, esu pastebėjusi, kad kai susitinku su žmonėmis, šie dažnai sako: „Oi, nežiūrėk, kaip aš čia apsirengusi“. Tačiau nežiūriu į drabužius. Nenoriu, kad moterys jaustųsi nepatogiai. Noriu, kad jos rengtųsi sau ir jaustųsi gerai.“
„Mano knyga yra aktyviai perkama ir Prancūzijoje. Nemanau, kad taip būtų, jeigu visos prancūzės taip savimi pasitikėtų ir žinotų, kaip rengtis, – pažymėjo Ines. – Žinoma, galbūt žmonės perka ją, kad padovanotų kokiai moteriai, nes mano, kad ji prastai rengiasi.“
Britų žurnalistė pokalbio metu prancūzei atskleidė, kad ketino šiam susitikimui apsivilkti sijonkelnes, tačiau jos knygoje perskaitė, kad ši jų tiesiog nekenčia. Kodėl?
„Paklauskite savo vyro“, – šypsodamasi atsakė ji. Žurnalistei atsakius, kad ši neturi vyro, Ines atsakė: „Sekitės sijoną arba mūvėkite kelnes, o ne šį keistą drabužį, kuris yra nei kelnės, nei sijonas. Tai kvaila“.
Palietus mados nuodėmių temą, Ines taip pat pripažino, kad uždraustų tampres. „Jos niekam netinka. Jeigu esate liekna, jos atrodo baisiai. Jeigu esate pilnesnė, jos atrodo baisiai. Galiausiai kartais tiesiog atrodo, kad jas apsimovusios atrodote lyg mūvėdamos tik pėdkelnes ir pamiršote užsisegti sijoną. Ne, ne ir dar kartą ne“, – griežtai pasakė stilingoji prancūzė.
Tačiau štai koks dalykas. Ar nedidukė ir liekna Ines nemano, kad jos sukurti drabužiai tinka tik lieknoms moterims?
„Ne! – sušunka ji ir šoka nuo kėdės bei bėga prie drabužių kabyklos. – Žmonės mano, kad galiu vilkėti bet ką, tačiau taip nėra.“
Ji parodo lengvą šilko sijoną. „Pažvelk į šį sijoną. Jam reikia judėjimo. Man jis netiktų, nes visai neturiu užpakalio. Tačiau apvalesnių formų moteriai jis be galo tiktų“, – paaiškino ji.
Tuomet ji paima įstrižai kirptą ilgą suknelę. „Jeigu tokią apsivilkčiau, atrodyčiau, kaip kokia matrona. Nuobodu. Norint vilkėti tokią suknelę reikia turėti krūtinę, užpakalį ir net nedidelį pilvuką“, – sakė Ines.
Tuomet ji paima ilgą megztą dryžuotą suknelę. „Jokiu būdu negalėčiau jos apsivilkti, nes atrodyčiau kaip apsivilkusį kokią kojinę. Neturiu liemens ir klubų, – sakė ji. – Tikrai manau, kad apvalesnės moterys atrodo gerokai geriau vilkėdamos vienus drabužius, o lieknos moterys – kitus.“
„Jos nėra atstovaujamos mados žurnaluose. Tokių žurnalų puslapiuose nepamatysi 50, 60 ar 70 metų amžiaus moterų. Tačiau gatvėje gali pamatyti puikiai atrodančių tokio amžiaus moterų. Savo knygoje nemėginu nurodyti moterims, kaip atrodyti jauniau. Gal ne taip seniai, – sako Ines. – Noriu parodyti, kad jos gali apsivilkti kostiumėlį ir vietoj aukštakulnių apsiauti sportbačius. Bum. Ir iš karto atrodai geriau.“
„Tikrai nesu už tai, kad brandesnio amžiaus moterys rengtųsi kaip paauglės. Tačiau tokie triukai yra labai efektyvūs. Gali pakakti prie įprastinių drabužių apsivilkti paprastus marškinėlius. Sendami mes norime patogumo. Tačiau galima jaustis patogiai ir atrodyti elegantiškai“, – paaiškino prancūzė.
Ir keistas kojines mūvinti ir ant veido nė gramo makiažo neturinti Ines yra gyvas to įrodymas.
„Kai tik imi smarkiai stengtis atrodyti seksualiai, gauni priešingą rezultatą, – sako ji. – Kai demonstruoji savo kūną. Jeigu turi didelę krūtinę, visi ją ir taip pamatys, net jei esi užsisagsčiusi palaidinę iki pat kaklo. Tikrai nereikia, kad krūtys virstų į lauką.“
Ji taip pat papasakojo apie savo gyvenimo draugą, 56 metų verslininką Denisą Olivennesą, kuris, jos teigimu, yra labai apvalainas.
„Jis valgo taip, tarsi prieš tai badavo. Jis viską kemša ir vos kramto. Aš jam nuolat sakau: „Kramtyk lėtai ir suteik savo skrandžiui galimybę pajusti, kad jis jau pasisotino, prieš kimšdamas daugiau“, – pasakojo ji.
Paklausta, kaip jaučiasi artėjant jos šešiasdešimtmečiui, Ines atsakė: „Norisi verkti. Laimei, mano dukrai Violette keliomis dienomis anksčiau sukaks 18 metų. Tad ketinu surengti jai didelę puotą ir tikiuosi, kad visi pamirš apie mano gimtadienį“.
Artimai su garsiąja prancūze pabendravusi britų žurnalistė pažymėjo, kad jos veido tikrai nelietė joks plastikos chirurgas. Paklausta, ar neketina pasiduoti plastinių operacijų madai, Ines griežtai atsakė: „Esu gana priešiškai nusiteikusi prieš botoksą. Nesakau, kad reikia vaikščioti susiraukšlėjusiai ir pavargusiai, tačiau esu prieš operacijas. Matau daug moterų, kurios atrodo kaip katės įtemptais veidais. Kodėl turėčiau norėti atrodyti kaip katė?“
Atsisveikindama Ines pagiriai britės žurnalistės megztuką ir pabrėžė, kad būtent tokį rekomenduoja pirkti savo knygoje.
„Galbūt dar nesu visai beviltiška. Tik reikia paskubėti namo ir išmesti į šiukšliadėžę savo sijonkelnes ir tampres“, – straipsnį užbaigia C. Connell.
