-Dalyvausite projekte „Lietuvos balsas“, dainuosite su lietuvių atlikėjais. Ką žinote apie Lietuvos šou verslą, su kuo norėtumėte sudainuoti duetu?
-Žinau ne tiek daug, kiek norėtųsi. Atsimenu koncertus Vilniuje, susirinkdavo iki 15 tūkst. žiūrovų, man dėl to visada malonu. Taip pat malonu lankytis Vilniuje vykstant konkursui ir sužinoti, kas pas jus vyksta.
-Ar realu būtų Lietuvos atlikėjams patekti į Rusijos šou verslą?
-Net Rusijos gyventojams sunku prasimušti. Reikia pereiti ne vieną išbandymą. Tai natūrali atranka, ji niekada nebuvo lengva. Tikriausiai svarbu ir mentalitetas, nors aš didelio skirtumo nematau. Rusijoje gausu stilių, geografiškai ribojamės ir su Lietuva, ir su Suomija, o muzika viena. Nemanau, kad tame reikia ieškoti patologijos, sakyti, kad būtent jums ar kokiai kitai šaliai sunku tai daryti. Griežtų ribų nėra, tiesiog produktas turi būti įdomus, ryškus...
Dažniausiai reikia tiesiog pabandyti. Visi remiamės nuomonėmis, mums sako – pažiūrėk tą filmą, jis geras. Ateini į kino teatrą, pasirodo, kad filmas neįdomus, tada formuoji savo nuomonę. Todėl neverta nieko per daug klausyti, reikia pateikti medžiagą, atvažiuoti, užmegzti kontaktą su radijo stotimis, siekti tikslo. Čia visi lygūs.
-Filmavotės trumpametražiame filme „Absurdo teatras“. Kokie ateities projektai? Ar pamatysime jus naujose „Sėkmės džentelmenų“ serijose, kaip rašo žiniasklaida?
-Neplėtosiu temos apie antrą kino filmą. Buvo pasiūlymų, buvo ir bandymų. Kartais tam neturėjau laiko, nes reikia visą veiklą nustumti į antrą planą ir pašvęsti laiką filmavimui.
Na o kalbant apie „Absurdo teatrą“, taip, pernai turėjome patirties, kai Maskva skendėjo dūmuose. Pasitelkėme jaunus žmones, rizikavau, ir pavyko susukuti įdomų dešimties minučių trukmės filmą iš monologų.
Viskas, apie ką ten kalbama, man labai artima. Filmą turėjo rodyti per muzikinius kanalus, tačiau nesusitarėme dėl teisių, tai buvo nemalonu, galiausiai visi susipyko. Na bet tokių dalykų nesuplanuosi, gyvenimas toks trumpas, kad norisi viską išbandyti.
-Ką manote apie projektą „Operos vaiduoklis“, kuriame, kaip rašoma, visiškai naujai atsiskleidėte?
- Tai apskritai buvo avantiūra, nes tuo pat metu gastroliavau ir negalėjau savęs skirti tiek, kiek reikėtų. Nustebau išgirdęs tokias replikas: „Pasirodo, Dima Bilanas dainuoja.“ O ką veikiau visus 11 metų? Matyt, trūko būtent šio projekto, tai kova su stereotipais...
-Viename interviu sakėte, kad šou verslas – sudėtingas veidmainystės ir cinizmo pasaulis. O visgi kas jame jus traukia?
-Kiekvienoje profesijoje yra sąlyginumo, šalutinių poveikių. Mane tikriausiai traukia tai, kad myliu muziką, o visi šalutiniai poveikiai – neišvengiamos situacijos, su kuriomis tenka kovoti. Mane laiko susidomėjimas, kuris vedė visą gyvenimą. Atsakymas į visus klausimus – muzika. Galima viską suprasti, tačiau be muzikos gyvenimas prėskas. Pasirinkau muziką ir kol kas puikiai jaučiuosi.
-Ar jūsų nestebina tai, ką perskaitote apie save žiniasklaidoje?
-Šiandien tave išaukština, nes tu ir tavo gyvenimas įdomūs, rytoj gali pripaišyti ką nors visiškai su tavim nesusijusio. Tai lyg šachmatų lenta, kiekviena diena – kitokia. Penkiasdešimt procentų informacijos spaudoje – niekai, neatitinkantys realybės.
-Ar populiarus žmogus apskritai gali leisti sau tokią prabangą – būti atviram?
-Aš sau tai leidžiu, kai užsiimu kokiu reikšmingu reikalu. Kai darau tai, kas mane įkvepia, pats nuo savęs „vežuosi“, padarau tai, ko niekada nedariau, tada galiu sakyti, ką iš tiesų galvoju. Viskas priklauso nuo laisvės, sulig kiekviena diena ateina vis didesnis išsilaisvinimas.
-Konkursas „Eurovizija“ jums dar įdomus ar jums tai jau praeitas etapas?
-Man jis įdomus ir brangus kaip prisiminimas. Kai mes su Julija Volkova nusprendėme pateikti dainą ir galbūt kažko tikėjomės, tai nebuvo naujiena. Aš dalyvavau „Eurovizijoje“ du kartus, Julia irgi buvo dalyvavusi. Tai buvo papildomas užsiėmimas. Jeigu mane pakvies, kaip svečią, visada galiu atiduoti duoklę. Bet, atvirai kalbant, man tai nebeįdomu. Tai lyg Pandoros skrynia – atidarai ir viskas aišku, nebėra naujumo efekto. Nieko nesmerkiu dėl dalyvavimo konkurse, bet man tai – praeitas etapas.
-Ką galvojate apie grupės „Buranovskije babushki“ dainą ir ką pasakysite apie Lietuvos atstovą?
-Mane sujaudino jų džiaugsmas, nustebimas. Jos buvo tokios lengvos, linksmos. Jos kažkuo užkabina, sveikinu jas. Apie Lietuvos atstovą negaliu nieko pasakyti, nesu kompetentingas.
-Kartais susidaro įspūdis, kad svarbiau įvaizdis ir sumani reklaminė kampanija, negu dainos turinys...
-Šiais laikais žmogus lyg ir norėtų apsieiti be reklaminės kampanijos, bet negali. Net jeigu jis – asmenybė, turi būti savo paties prekės ženklas. Ir, žinoma, įvaizdis nutolęs nuo žmogaus esmės. Asmeniškai bendraudamas su vienu ar su kitu atlikėju supranti, kad viskas nėra taip blogai, kaip įsivaizdavai.
-Stebite, kas vyksta Rusijoje, galbūt įsitraukiate į protestų procesus?
-Daug žiūriu ir skaitau, tačiau nemėgstu apie tai kalbėti radijuje ir televizijoje.
-Kur norėtumėte koncertuoti, gal kokiame Žemės kampelyje, kur neramu?
-Daug kur buvau, pavyzdžiui, Čečėnijoje, lengviau pasakyti, kur dabar ramu. Visur kitur dabar tokia sumaištis...
-Sakėte, kad prieš „Eurovizijos“ finalą jums skambino Vladimiras Žirinovskis. Ar jums dažnai skambina Rusijos politikai?
-Yra skambinę, be ne tiek jau dažnai.
-Jūrmala garsėja „Naująja banga“, Baltarusija – renginiu „Slavianskij bazar“, o ar Palanga turi šansų tapti muzikiniu kurortu? Ar esate joje buvęs?
-Deja, nebuvau. Per pastaruosius 11 metų jei ir leisdavau sau kur nors išvažiuoti, tai tik kartą per metus, išskirtinai tenkindamas savo poreikius. Palangoje dar nebuvau.
-Ar yra faktų, nepatekusių į jūsų biografiją „Kronikos: nuo chuligano iki svajotojo...“, apie kuriuos norėtumėte papasakoti?
-Yra daug dalykų, kurių neįmanoma nupasakoti be nenormatyvinės leksikos. Tiesiog reikia paimti į rankas ir paskaityti knygą, ji labai linksma ir teigiama.
-Pats renkatės drabužius ar tariatės su stilistais?
-Įvairiai būna, tačiau pagrindinį akcentą uždedu pats. Trisdešimt procentų darau pats, septyniasdešimt – kviesti žmonės.
-Kalbėjote apie albumo „Vitia Belan“ išleidimą. Kas tai – grįžimas prie šaknų?
-Ilgai rinkau savo mintis, tai išskirtinai subjektyvios mintys apie muziką, iš čia ir Vitia Belanas. Šis albumas stipriai skirsis nuo tos mano muzikos, prie kurios esate įpratę.
