Hoi An yra mažas miestelis prie Pietų Kinijos jūros Centriniame Vietname. XVI amžiuje Hoi An buvo svarbus prekybos centras. Šiandien išlikęs XVI amžiaus Japoniškas tiltas, kuris kadaise skyrė japonų gyvenvietę nuo kinų. 1999 metais Hoi An senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulinį paveldą, kaip išlikęs XV-XIX amžiuje buvusio piečiausio Azijos uosto pavyzdys. Miestelyje nemažai senovinių gražių pastatų. Norint juos apžiūrėti iš vidaus, reikia pirkti bilietą, kuris leidžia aplankyti keletą vietų. Nepirkau. Užteko pažiūrėti namus iš gatvės. Gražūs ir labai vienodi. Miestelis tikrai jaukus, bet jau turistų - aibės. Paklajojus po Šiaurės Vietnamą ir nesutikus nė vieno keliautojo, ištisas jų srautas Hoi An pirmą dieną labai nervino. Minios žmonių - kur nepasisuktum. Daugybė kavinių, suvenyrų parduotuvių ir siuvėjų. Hoi An garsus siuvimo paslaugomis. Kelionių gidai reklamuoja Hoi An siuvėjus kaip sugebančius puikiai nukopijuoti kokį tik nori modelį. Tai žinodama, atsispausdinau iš interneto keletą man patikusių garsaus dizainerio suknelių nuotraukų ir nusprendžiau pati įsitikinti, ką sugeba vietnamiečiai siuvėjai. Užėjau į pirmą siuvyklą arčiausiai viešbučio. Man pasiūlė kelis storus katalogus. Kadangi žinojau, ko noriu, išsitraukiau savo piešinukus. Siuvykloje jiems medžiagos neatsirado. Teko važiuoti į parduotuvę. Tuomet sužinojau, kur yra pagrindinė miestelio audinių parduotuvė. Kažkas panašaus į didelį turgų po stogu. Pasirinkus audinį, čia pat stovi siuvimo mašinos ir tos mini parduotuvėlės siuvėja čia pat gali pasiūti. Paaiškėjo, kad ir čia mano norimai suknelei medžiagos nėra. Reikėjo gražaus mezginio, o nė vienoje parduotuvėje neatsirado. Nusprendžiau siūtis paprastesnę suknelę iš šifono. Išsirenku medžiagą ir grįžtu į siuvyklą, kur mane išmatuoja ir paskaičiuoja kainą. Suknelės kaina - 35 USD, įskaitant medžiagą ir darbą. Nedaug prarasiu jei ir nesigaus. Liepia ateiti rytoj pasimatuoti suknelės. Kadangi važiuoju į ekskursiją, susitariam, kad po ekskursijos užeisiu. Būnant Hoi An, rekomenduojama aplnakyti My Son. Viešbutyje galima nusipirkti ekskursiją. Transportas ir gido paslaugos - tik 3 USD. Ekskursija trunka pusę dienos. Pasak gido, My Son bokštus XI amžiuje pastatė atvykėliai iš Java salos. Per eilę amžių juos tai nugriaudavo, tai vėl pastatydavo. Per karą amerikiečiai tą vietą gerai pabombardavo, tad dabar turistai plūsta pažiūrėti to, kas dar liko nesugriauta iš Champa karalystės gyvavimo laikų. Karšta, saulė labai kaitri, žmonių minios. Norint nufotografuoti kokį griuvėsį, tenka ilgai laukti, kol prasisklaidys minia. Visą ,,kompleksą’’ apeiti užtenka pusvalandžio. Gal kokiam istorijos ar architektūros žinovui My Son griuvėsiai gali būti įdomūs, man, kaip paprastai turistei, ten visiškai nepatiko. Tikėjausi išvysti kažką didingesnio. Grįžtu “nusikalusi”, nors ekskursija tetruko pusę dienos. Tęsiasi ir mano eksperimentas su vietnamietiškais siuvėjais. Mano suknelė iš siuvyklos atkeliauja tik man pasirodžius. Viskas gal ir neblogai, tik reikia ją patrumpinti ir pamušale padaryti prakirpimus, kad galėčiau patogiai judėti. Niekada nemaniau, kad drabužio patrumpinimas toks sudėtingas patyrusiems siuvėjams. Liepė ateiti vakare. Vakare paprašė ateiti dar vėliau, nes susirgo siuvėjos vaikas. Atėjus vėliau, paaiškėjo, kad suknelės užpakalis ilgesnis nei priekis. Palikau taisyti. Laisvalaikiu apėjau kitas siuvyklas. Pastebėjau, kad kuo siuvykla didesnė, tuo didesnis audinių pasirinkimas, dirba daugiau žmonių, bet ir kainos didesnės. Bandžiau vienoje „prabangioje" siuvykloje susitarti, kad pasiūtų sijoną. Apie derėjimąsi nebuvo nė kalbos. Kaina nuo 35 USD išaugo iki 55 USD, nes “va šilkinio pasijonio neturime, jei dėsime trikotažinį, skirtingos faktūros audiniai…” Matyt, jie nesiskundžia užsakymais. Derėtis Hoi An galima ne tik turguje, bet ir suvenyrų parduotuvėse. Kai vienoje parduotuvėje pareiškiau, kad už tradicinį vietnamietišką moterų apdarą ao-dai nesiruošiu mokėti 50 USD, pavyko jį įsigyti už 30 USD. Pasiderėjus parduotuvėse suvenyrų kainos nesiskiria nuo turgaus, kaip, beje, ir asortimentas.
Mano eksperimentas su siuvėjais baigėsi tuo, kad „taisymas" tempėsi iki tol, kol man reikėjo išvykti. Kai atėjau pasiimti „pataisytos“ suknelės, susidarė įspūdis, kad ją tiesiog laikė tol, kol aš jau nebeturėsiu laiko. Suknelė taip ir nebuvo patrumpinta, užpakalis taip ir liko ilgesnis už priekį. Taigi stebuklų nebūna ir nėra ko tikėtis, kad Hoi An miestelio siuvėjai kokybiškai pasiūs ką nors daugiau, nei jų nuolat siuvami rūbai iš katalogo.
