Lukas į laidą atvyko dėvėdamas išties išskirtinį savo kūrybos švarką. Dizaineris drabužius kuria ne šiaip sau – kiekvienas jų turi savo žinutę, idėją ir konkrečią mintį.
„Mano kolekcija – apie šių dienų bajorus, kurie pardavę savo gyvenimus vardan gražesnio daikto, kelionės, automobilio. <...> Daug kičo, juoko, satyros, bet čia daugiau ne mados kolekcija, o mados šou“, – kalbėjo dizaineris.
Lukas patikino – Lietuvoje kurti madą nėra lengva. Pasak jauno kūrėjo, žmonės ne visada tinkamai įvertina idėją, jiems paprasčiau užsukti į greitosios mados parduotuvę.
„Tikrai sunku. Žmonės neįvertina pačio dizaino, drabužio. Paprasčiau nueiti į greitosios mados parduotuvę už keliasdešimt eurų nusipirkti ir viskas. Jeigu tu perki dailininko paveikslą, tai tas pats pirkti ir dizainerio drabužį – yra procesas, konceptas, idėja. Taip pat dirba daug žmonių. Tai ilgas procesas, turintis daug išteklių. Kartais medžiagos kainuoja daugiau, nei visas drabužis. Daug kas nesupranta, kad tai yra meno šaka, – tikino Lukas. – Aš taip pat truputį dirbu ir scenografu, modeliu, stilistu, rašau apie madą. Iš visų laukų man labai įdomu sudėti viską į vieną. Neseniai pusmetį buvau Ispanijoje, neseniai grįžau, tai išmokau ir keramikos. Norisi viską apjungti. Tikiuosi, iš šių visų patirčių išeis kažkas didesnio. O kad išgyventi vien iš mados dizaino – gal turi turėti turtingus tėvus? <...> Rinkoje tikrai yra žmonių, kurie turi pinigų – vardiniai drabužiai, aksesuarai, automobiliai. Bet pažiūri į juos, šypteli ir supranti, kad skonio nėra.“
Luko ekstravagantiškos išorės nepastebėti sunku. Vaikinas renkasi ryškius drabužius, tačiau laidoje jis prisipažino, kad kartais dėl to ir nukenčia.
„Mane tai maitino iki tol, kol vos negavau į galvą ir viskas baigėsi su policija. Dabar kartais nesuprantu, ar dėmesys geras, ar ne. Mano tikslas nėra išeiti apsirengus ekstravagantiškai ir būti sumuštam – man drabužis suteikia energiją, suteikia savybių, kurių turiu mažiau arba neturiu, jie mane saugo. Tai yra mano pasaulio suvokimas, taip aš matau dalykus. Nėra, kad man reikėtų plojimų, fotografijų. Aišku, smagu, kai kas nors prieina ir pasako komplimentą, bet jei viskas dėl komplimentų – bus liūdna, kai išeisi ir jų negausi“, – įsitikinęs pašnekovas.
Lukas Svirplys iš kitų lietuviškos mados kūrėjų išsiskiria ir tuo, kad nevengia dėvėti suknelių bei sijonų. Pats dizaineris tikino, kad jaučiasi laisvas, tad išankstinio nusistatymo apie tai, kas turi kokį drabužį dėvėti, jis neturintis.
„Vaikystėje lankiau teatrą, teko labai daug knistis drabužinėse, man jau tada būdavo smalsu viską pačiupinėti. Net neatsimenu, kada pirmą kartą apsirengiau suknelę – gal tiesiog neturėjau tokio nusistatymo, kad ji skirta tik moterims, kad ji iš vyro atima vyriškumą. Visai nesureikšminu suknelės – nei ji man kažką atima, jaučiuosi taip pat, kaip su visais kitais drabužiais. Pasąmoninė intencija – daugiau laisvės, neįsirėminti. Kodėl rašau? Nes mėgstu edukuoti žmones per kūrybą, per rašymą, per aprangą. Man suknelė nebesuteikia kažkokių jausmų, bet tikiuosi, kad kažkam suteikia. Man rodos, kad taip trinamos visos linijos“, – kalbėjo Lukas.
Mada dizaineris susidomėjo dar vaikystėje, tačiau gyvendamas mažame miestelyje neleisdavo pilnai savęs išreikšti – tai padaręs sulaukdavo įžeidžių komentarų.
„Užsidėdavau kokias bordines kelnes, tai visi sakydavo, kad gėjus, Šekspyras ir taip toliau, – pasakojo svečias. – Bet supratau, kad tai nėra apie mane – tai apie juos. Aš nesijaučiau, kad kažką būčiau nužudęs, pavogęs. Supratau, kad ateis mano laikas ir gyvensiu savo gyvenimą. Žinojau, kad išeisiu iš savo tėvų namų, mokyklos, galėsiu gyventi kaip noriu. Ačiū Dievui, dabar taip ir darau. O mada atėjo atvykus į Vilnių. Studijavau žurnalistiką, po metų mečiau. Po pusmečio nuo atvykimo į Vilnių nuėjau į modelių kastingą. Per „Youtube“ žiūrėjau įrašus, kaip reikia eiti. Bet praėjau. Prasidėjo modėlių agentūros, fotosesijos, filmavimai. Vienu metu pasidarė nuobodu – įdomiau tapo tai, ką dėviu, kokia čia žinutė, ką norėjo pasakyti.“
Pasiteiravus, ar lietuviai yra stilingi žmonės, Lukas buvo atviras – jie išties stengiasi.
„Žiūrint, kokie regionai, bet kiek teko matyti, keliauti – man atrodo, kad jie stengiasi. Kiek pastebiu apsipirkinėjančius žmones, koks yra Lietuvos stilistų sekamumas internete, kiek yra straipsnių spaudoj – aš manau, kad žmonės stengiasi investuoti į savo išvaizdą. Geriau, negu ispanai, – šypsojosi Lukas. – Labiausiai mane erzina plėšyti, aptempti džinsai. Ypač blogai atrodo vyrams. O žiemą – kai trumpos kelnės ir kauliukai šviečia. Ir sąnariams kenkia.“
Paprašytas įvardinti Lietuvos garsenybes, kurios jį įkvepia, Lukas nusijuokė ir prisipažino, kad įkvėpimo vis tik ieško už šalies ribų.
„Lietuvoje – niekas. Bet iš vyrų stilingai rengiasi mano vyras Raimedas Latvys, mano įkvėpimas. Taip pat išskirčiau Luką Gricių, man įdomu, kaip jis nustebina žmones. Matosi jo pastangos, sveikintina“, – kalbėjo Lukas.
Mados kūrėjas prabilo ir itin jautria tema – apie patyčias ir grasinimus, kuriuos, deja, tenka patirti. Tačiau Lukas psichoterapijos dėka tikino pažinęs save ir supratęs kelis svarbius dalykus.
„Yra žmonių, kurie ir mirti siūlo, ir nužudyti grasina. Eini gatve, atsidaro mašinos langas – ir ten pasiūlo nueiti, ir ten pasiūlo nueiti. Pilna pykčio, baimių, pavydo, tiesiog viskas veržiasi – kaip gyvenime turi neturėti ką veikti, kad pamačius vaikiną su tokiu švarku, atsidarytum langą, sustotum, apšauktum jį ir nuvažiuotum, – šyptelėjo L. Svirplys. – Kartais jaučiuosi ir kitiems toks mini psichologas. Kitiems, kuriems mano situacija atpažįstama, linkiu sulaukti laiko, kada galėsite išeiti iš namų. Aš, kai gyvenau vienkiemy, laukiau, kol galėsiu išvažiuoti. Bet užsidaręs kambary vistiek dariau, ką noriu – rašydavau, konstruodavau drabužius. Tavo kambarys – tavo rojus. Vienkiemis buvo mano pasaulis. <...> Iš ten irgi ateina daug kūrybos – iš nelaisvės irgi gali daug gerų dalykų pasidaryti. <...> O šiaip padeda psichoterapija – dabar turiu pertrauką, nes vienu momentu supratau, kad ėmiau nebespręsti problemų, o tik laukti to vizito. Kur ateinu, susakau problemas ir tikiuosi pagalbos. Bet šiaip psichoterapija yra geras būdas pažinti save, suprasti, kad daug dalykų yra ne apie tave. Taip pat – sportas, meditacija, geras maistas ir gera aplinka šalia tavęs. Draugai, artimieji, tie, kurie tave išklauso, palaiko, supranta, šalia kurių jautiesi savas.“
Ir modelio darbą dirbantis L. Svirplys tikino, kad noras atrodyti ekstravagantiškai turi ištakas – greičiausiai, jos atsirado dar vaikystėje.
„Aš manau, čia yra maištas. Bet aš to nebuvau atradęs. Tas maištas gali būti sumažėjęs – tu tiesiog atsakai sau į klausimus, tau yra ramiau, bet aš pajutau, kad man tiesiog ryškios spalvos, faktūra, tekstūra, siluetai yra gražu. Bet pirmas dalykas buvo maištas – man tiesiog nepatiko, kaip vyksta dalykai. Ne per muštynes, ne per langų daužymą, ne per prievartavimus ar vagystes – saugiai, – tikino Lukas. – Mano vaiksytė buvo nuo darbų daržuose iki traktoriaus vairavimo, karvių melžimo. Tėtis turi problemų su alkoholiu, mama ne kartą ligoninėje buvo – atsakomybė atėjo anksčiau, nei priklausytų. <...> Bet tos patirtys užgrūdino, pas mane nėra „nemoku“. Bet man nieko netrūko, aš turėjau labai gerus kitus žmones – mokytojus, režisierius, dailės mokytojus. Nesijausdavau neišklausytas. O apie šeimą pagalvoju, bet šiuo metu nesijaučiu nei finansiškai, nei psichologiškai užtikrintas, kad galėčiau prisiimti atsakomybę už visiškai naują žmogų, vaiką. Ir padėti jam užaugti. O aš dar noriu ir užsieny pagyventi, nenoriu, kad vaikas būtų bet kur. Bet šeimos norėčiau.“
Šiuo metu su mylimuoju Raimedu gyvenantis Lukas Delfi TV laidoje pasakojo, kad savo seksualinės orientacijos jis neatrado anksti – tai, kad yra homoseksualus, suprato tik išsikraustęs iš tėvų namų.
„Viskas per tyrinėjimus, savęs pažinimą. Visiškai tai supratau atvažiavęs į Vilnių. Nes mažame miestelyje pažintys ir visa bendruomenė kiek žalojantys. Pamenu, kai susikūriau pirmas pažinčių programėles, man rašydavo 40-50 metų vedę vyrai, turintys vaikų. Atrodo, gražūs gyvenimai, bet jie yra nelaimingi, liūdni, jiems reikia kažkokio santykio, pokalbio. Daviau sau pažadą – kol nesuprasiu, kokia mano seksualinė orientacija, tol tikrai neisiu į tokius gilius dalykus, kaip vedybos. Mano kraštas toli nuo Vilniaus, šalia Latvijos sienos, jauni žmonės išvažiavę studijuoti arba į užsienį, tai man kažkaip gal trūko su kuo pasikalbėti – gal būčiau anksčiau atpažinęs tam tikrus dalykus, – kalbėjo dizaineris. – Kai savo mieste nuėjau pas psichologę, supratau, kad negrįšiu. Ir negrįžau. Turėjau emocinį išsekimą, jutau pykinimą, galvos skausmus – man buvo 18-19 metų. <...> Pavyzdžiui, iš psichologės gavau patarimą nueiti pasikalbėti pas kunigą, kad gal vyrai man patinka. Arba gerai išsimiegoti, nes gal tik dabar toks noras ir orientacija. Sėdėjau ir nesupratau. Manau, regionuose mažiau gerų psichologų. Gal dabar ir geresnė situacija, nes aš buvau prieš kokius 5-erius metus.”
Praėjusiais metais Lukas su jo vaikinu Raimedu buvo užpulti Vilniuje – ši istorija nuskambėjo gana plačiai. Vaikinau buvo sekami iki namų laiptinės, buvo grasinama su jais susidoroti.
„Iš Dizaino kolegijos ėjom namo – buvo birželio pradžia, labai geras oras. Ėjom susikabinę ir pastebėjom marozišką, standartinės išvaizdos jaunuolį. Susitiko mūsų žvilgsniai, vėliau pastebėjom, kad jis pradėjo mus sekti. Paskui mums atsisukus ėmė sakyti, kad pažeidžiame LR įstatymus, nes einame susikibę rankomis. Sakė, kad trukdom žmonėms gyventi. Nusekė mus iki pat laiptinės. Paskui neleido uždaryti durų, rėkė. Prasidėjo šauksmai, kad mes tokie ir tokie, grasinimai, kad sutikus dar kartą sulaužys kojas. Galiausiai mes parašėm pareiškimą policijai, – pasakojo Lukas. – Tačiau vis tik byla buvo nutraukta, nes policijos teigimu trūko įrodymų. <...> Policininkų yra visokių – kaip yra visokių gydytojų, kurie sako, kad ligos yra dėl to, kad esi gėjus. Visiems gėjams taip būna. Tai ir pas policininkus – esi pats kaltas, nes per ryškus. Kai mano miesto šventėje koncertavo Baumila, policininkai mums sakė, kad esame per ryškūs. Po kontakto su policininkais ir šitos bylos aš supratau, kad nesu saugus. Labai atmestinai viskas.“
Įžeidinėjimus Lukui tenka išgirsti ir parduotuvėse ar maitinimo įstaigose.
„Yra buvę, kad restorane šeima prašė mus išvaryti. Arba mano vaikinas dirbo viename bare Nidoj, o atėję vaikinukai sakė, kad „iš tų gėjų alaus negersim“. Tokių situacijų būna. Arba parduotuvėje neaptarnauja. Pirkau fotosesijai tokio plastiko, kasoje nuskenavo ir man prie sandėlio reikėjo pasiimti. Sėdi tokie šeši vyrai, pasakiau, ko reikia. Liepė laukti. Paklausiau, kiek reikės laukti, bet išgirdau tik: „lauksi, kiek reikės“. Nuėjau pas tą moterį, sakau, grąžinkit pinigus, nieko aš nepirksiu. Klausė, kas nutiko – papasakojau viską, be žodžių grąžino pinigus. Kai reikia nusipirkti kokių nors statybinių prekių, visada būnas tas: „o ką darysi?“, – šyptelėjo Lukas.
Būdamas užsienyje L. Svirplys jaučiasi gerokai laisviau – vis tik daugiausiai nemalonių komentarų pasako tautiečiai. Lukos tikino manantis, kad žmonėms trūksta vidinės laisvės ir dėl Lietuvos istorijos.
„Manau, viskas labai kompleksiškai, kalbant apie mūsų šalį – viskas dėl istorijos, socializmo, kur visi lygūs. Gal pikta, kad kitas geriau, gražiau atrodo, turi daugiau dėmesio, negu tu. Aišku, ir mokykla, mokytojai, tėvai, – sakė L. Svirplys. – Susikibimą su mylimu žmogumi rankomis lydi du jausmai – žiauriai baisu ir žiauriai gera. <...> Pradžioj draugystės išvydęs piktesnius žmones paleisdavom vienas kitam rankas. Jeigu viskas gerai – susikabinam. Bet dabar jau viskas gerai. Kuo daugiau visi vaikščiotų susikabinę, tuo labiau edukuotųsi visuomenė.“
Laidoje mados kūrėjas papasakojo apie pažintį su mylimuoju. Lukas sakė, kad romantiškus jausmus jiedu su Raimedu vienas kitam pajuto ne iš karto.
„Su vaikinu esame kartu dvejus metus. Susipažinome per vieną bendrą draugę. Visą laiką buvo kažkokie nesutarimai – kažkokia trintis, intrigėlės, kažkas pasisveikina, nesisveikina, kažkoks vakarėlis. O ta draugė buvo mano kambariokė, atėjus kovidui ji išsikraustė. Tai laikinai pasiūlė pagyventi Raimendui. Maniau, kad jis tikrai neis čia gyventi. <...> Bet jis apsigyveno. Pradžioj buvo uždarytos durys, nelabai ir bendravom. Bet kovidas, Kalėdos, Velykos, bendros šventės – mažiausiai pusmečio reikėjo, kol ėmė tirpti ledai, – kalbėjo „Nepatogių klausimų“ svečias. – Mano gal klaida buvo ta, kad tikėjau tuo, ką kalba apie jį kiti ir nepabendravus su juo pačiu kildavo visokių įsivaizdavimų. Buvo tas laikas, kai viskas uždaryta ir tu sakai – einu pasivaikščioti, gal ir tu nori? Arba rodo kokį nors „Lietuvos balsą“, sakai, gal nori kartu pažiūrėti? Gal nori maisto užsisakyti? Po kelių pokalbių jis man ėmė patikti – tiesiog kaip žmogus. <...> Parodžiau porą ženklų, kad man jis patinka, atsakymo negavau. Bet po mėnesio ar dviejų jau ir jis ėmė rodyti ženklus. <...> Sunkoka buvo iš kambarioko santykio pereiti į aukštesnį santykį. Ilgą laiką buvo atskiri kambariai.“
Visą pokalbį su Luku Svirpliu galite matyti laidoje „Nepatogūs klausimai“, ją rasite straipsnio viršuje.
