Vos prasidėjus laidai V. Kaniušonis prabilo apie demonus – prieš daugiau nei 20 metų, pasak aktoriaus, jis juos matydavo kone kasnakt.
„Buvo laikotarpis, kai mane užpuldavo tikri demonai. Naktį matydavau, kaip po durimis užsidega raudona šviesa ir ten yra kažkas baisaus, jusdavau nežmonišką baimę, negalėdavau kvėpuoti. Paskui kažkur perskaičiau, kad reikia tris kartus persižegnoti, o tada jis nueina. O kadangi esi tame paralitiniam sapne, negali nei rankos pakelti. Bet visada pavykdavo – galų gale pakeldavau ranką, tris kartus persižegnodavau ir jis pasitraukdavo. Čia toks vidinis tikėjimas. Paskui sužinojau, kad nereikia bijoti. Reikia pasakyti, kad „tu man nieko negali padaryti, čia yra tik mano vaizduotė, aš tavęs nebijau, daryk, ką nori“. Jau 20 metų gyvenu ir sapnuoju pozityvius sapnus“, – juokėsi garsus aktorius.
Vytautas tikino, kad negalvojo apie tai, kodėl taip vienu metu buvo nutikę – vyro manymu, demonai paprasčiausiai surado auką.
„Gal gyvenau ne taip, kaip iš manęs reikalavo aukščiausios jėgos? Perėjau įvairių tikėjimų laiptelius. Bet mano močiutė buvo labai tikinti. Mes vaikystėje melsdavomės, mane klupdė prie lovos prieš miegą, visada vaikščiojom į bažnyčią. Labai nuobodus užsiėmimas – tuomet man buvo 4-6 metai. Bet tada įvyko šioks toks konfliktas, kai Gagarinas nuskridęs į kosmosą pamatė, kad niekas nesėdi ant to debesies. Juk viskas buvo paremta paveiksliukais. Ir paskui ryšys su Dievu nutrūko, tačiau atsirado dar kartą per tas visas revoliucijas, perversmus. <...> Bet šiaip nesu praktikuojantis katalikas“, – kalbėjo „Nepatogių klausimų“ svečias.
Prakalbus apie aktorystę, Vytautas jau ne pirmą kartą patvirtino, kad jo gyvenime ši profesija atsirado netyčia – kaip jis pats tikina, toks buvo likimas.
„O iš tiesų norėjau būti barmenu. Dar rašiau eilėraščius, buvau poetas, rašytojas. Stojau į lietuvių kalbą ir literatūrą. Ir neįstojau. Viską išlaikiau puikiai, bet vokiečių kalbos egzaminas mane sukirto. Galvojau, ateisiu kitais metais, bet turėjau draugą barmeną, kuris mane skatino važiuoti į Klaipėdą – tuomet ten buvo barmenų mokykla. Jis sakė, kad bus galima dirbti kruiziniame laive, paplaukiosiu, pasaulį pamatysiu. O čia juk buvo gūdus sovietmetis – 80-ieji metai. Man ta mintis labai patiko ir aš jau buvau susikrovęs daiktus. <...> Ir taip nutiko, kad prieš išvažiuojant į Klaipėdą su draugu nuėjom pažiūrėti į konservatoriją. Reikėjo padeklamuoti eilėraštį – turėjau savo, padainuoti dainą – mes dainuodavo lietuvių liaudies dainas. <...> Į 10 vietų stojo 500 žmonių. O išeiti norėjau jau po antros paskaitos. Nesupratau, ką mes ten veikiam. Atrodo, suaugę žmonės, – juokėsi Vytautas. – Žiūrėdavo į savo kurso draugus ir galvodavau, kokiom jie nesąmonėm užsiiminėja.“
Ingeborga Dapkūnaitė, Saulius Balandis, Arūnas Sakalauskas – tai vos keli vardai iš kurso, kuriame mokėsi ir V. Kaniušonis. Pasak aktoriaus, studentavimo metai buvo itin audringi.
„Buvo labai gera kompanija. Bet nebaliavodavom kasdien – Vaitkus, pas kurį mokėmės, buvo labai didelis despotas tais laikais. Mes daug dirbom – paskaitos buvo nuo pirmadienio iki šeštadienio, sekmadienį važiuodavom į Kauną. Viskas vyko be perstojo. <...> Buvau amžinas studentas – mokiausi 17 metų. Vienu metu nusibodo vaikščioti į paskaitas, buvo įdomesnių dalykų – vynas, moterys, vakaruškos. Pinigų neturėjau visai. Buvo draugai, mama duodavo po rublį“, – atvirai pasakojo aktorius.
Tiek teatro sceną, tiek kino filmavimo aikšteles prisijaukinęs Vytautas tikino, kad buvo laikas, kai darbo pasitaikydavo retai.
„Tokių momentų buvo labai daug. 10 metų gyvenau Švedijoje ir kai grįžau – grįžau vėl pas Vaitkų. Jis man toks kaip tėvas. Aš buvau sūnaus palaidūno vaidmeny, o jis mane atgal priimdavo. Vaitkus mane kviesdavo į spektaklius, tad tokio jausmo, kad aš paliktas, niekada nebuvo. O paskui Panevėžyje stačiau diplominį spektaklį, mums su kolektyvu pavyko neblogai susibendrauti ir mane pakvietė dirbti teatro „Menas“ vadovu. Tuomet atsisakydavau visų vaidmenų, – apie karjeros vingrybes pasakojo V. Kaniušonis. – Tų vaidmenų, kurių atsisakiau, net neprisimenu. Pasiūlymų ėmiau sulaukti atlikęs vaidmenį filme „Lošėjas“, bet tada tapau „Meno“ vadovu ir teko jų atsisakyti. Atsisakydavau ir būti televizijoje – vyravo senas įsivaizdavimas, kad televizija yra labai blogai. Ten išsiurbia sielą, nieko švento nelieka. Tie aktoriai, kuri atstovavo ideologijai, buvo lyg ant pjedestalo. Jų tikrai neįsivaizduodavau televizijoje“.
Laidos „Nepatogūs klausimai“ žiūrovė uždavė taiklų klausimą – ji pastebėjo, kad Vytautas atrodo labai geras žmogus, tačiau dažniausiai jam atitenka blogiuko vaidmuo. Kodėl taip yra?
„Gal mano veidas tiems žmonėms, kurie vykdo atrankas, neatrodo kažkoks geras? Bet man visada patikdavo paradoksai – kai geras žmogus vaidina blogą. Tai kažkas nenuspėjamo, visada patraukia, tampa įdomu, kodėl taip yra. Arba blogas, didelis žmogus, o kalba liaunu balseliu. Ar sunku vaidinti blogietį? Ne. Kita vertus, kiekvienam blogis yra vis kažkas kito, – įsitikinęs Vytautas. Paprašytas jis įvardijo ir personažą, kuris primena patį aktorių realiame gyvenime. – Lošejas. Manau, Ignas Jonynas mane paėmė kaip kažkokį tipažą. Į antrą filmavimo pusę aš tarytum jau nieko nevaidinau – įdėdavau save į tą situaciją ir elgdavausi taip, kaip tuo metu elgčiausi aš. Už šį vaidmenį gavau „Sidabrinę gervę“. Apdovanojimas – kaip sūkurys: aplink tave pradeda suktis žiniasklaida, tave pradeda girdėti, pradedi matytis, jeigu pasiduodi tam sūkuriui. O tada jau tik duok arba imk. O profesinei veiklai tai nelabai daug reiškia – čia žiūri ne į apdovanojimus, o į darbą.“
Vytautas atviravo ir apie konfliktus su kolegomis aktoriais. Pasak jo, pasitaiko ir muštynių, tačiau galiausiai viskas baigiasi juoku.
„Esame susimušę. Paskutinį kartą mušiausi su Ainiumi Storpirščiu. Praėjo gal kokie 3 metai – čia buvo tuomet, kai prasidėjo visi Lukašenkos durniavimai. Sėdėjom, gal nebuvau visai blaivaus proto, kalbėjom apie Lukašenką ir man pasirodė, kad jis jį gina. Sakau, kaip duosiu tau už tai. Jis sako – duok. Bandžiau duoti, tuo ir baigėsi. O man buvo peties trauma – man skaudėjo labiau“, – šypsojosi aktorius.
10 metų Vytautas vienas gyveno Švedijoje – kurį laiką jį ten laikė profesiniai niuansai, tačiau vėliau jis dirbo visai kitus darbus.
„Patikėjau galia, sprendimu, kad žmogus yra savo likimo kalvis, kad užsispyrimu galime pasiekti savo tikslą. Turbūt galime. Bet mano gyvenime visada nutikdavo tokie įvykiai, kurie pasukdavo jį 360 laipsnių kampu – koks nors paprastas susitikimas arba, kad ir netikėtai atsiradusi aktoriaus profesija. Tai čia irgi – išvažiavom į gastroles, ten susipažinau su žmonėmis, kažką pasiūlė ir išvažiavau į Švediją. <...> Išvykau po tos įtampos, po visų tankų, po revoliucijų. Galvojau, kad turi būti karys, o Švedijoje visi buvo vaikai, nesuprato kovos už būvį, aštrių kampų. Mane augino tokiame išgyvenimo modulyje, o ten ėjo kalba apie gyvenimo kokybę. Tai mane pradėjo labai keisti į tą atvirumo pusę. Atsivėriau naujoms galimybėms. Visą laiką gyvenau iš mamos, buvau studentas, savo pinigų nelabai ir turėjau, tai buvo toks interesas – ar aš galiu pats? Tai išgyvenau 10 metų kažkaip. Kas pargynė į Lietuvą? Tėvo liga – nebuvo kam prižiūrėti. Iš pradžių galvojau, kad gal ir jį ten pasiimsiu, bet vis tik pasilikau. Bet buvo ir tėvynės ilgesys. Pasirodo, galima ir tai išgyventi“, – neslėpė Vytautas.
Potraukis alkoholiu buvo nesvetimas daugeliui to meto aktorių. Pasak V. Kaniušonio, taurę neretai pakeldavo ir jis.
„Buvo tokia situacija – daug gerdavom, daug diskutuodavom, buvo daug chaoso. Nežinau, kas yra daug, bet pasigerdavom – mano organizmas silpnas, neskaido alkoholio. Kitą dieną būna negerai, tad tai mane išgelbėja. Bet tada visa visuomenė tokia buvo, mano aplinka, teatro aplinka. Buvom pasimetime. Buvo laikotarpis, kai žmonės nebėjo į teatrus – tai, kas vyko gatvėje, buvo daug įdomiau. Reikėjo keisti politinę visuomenę, pažiūras. Iš socializmo – staiga į laisvę, į kapitalizmą, gyvenome labai įdomiame laikotarpyje, – pasakojo Vytautas, tačiau patikino, kad didelių alkoholizmo duobių jo gyvenime nebuvo. – Į tai pakliūdavau per nuotykių ieškojimą, o išsikapanoti padėdavo vidinis balsas. Kartais prarandi savyje įdomumą, motyvaciją, skonis tampa prėskas. Ir tą realybę kartais norisi paprovokuoti.“
Aktorius laidos metu prisipažino ne kartą buvęs akistatoje su mirtimi, tačiau tai, pasak Vytauto, jo neišgąsdino. Netgi atvirkščiai.
„Vieną kartą buvo avarija, kai atrodė, kad jau bus negerai, bet išgyvenau. Tą akimirką, kai mašina tampa nevaldoma ir tu nieko negali padaryti – man tai buvo palaimos akimirka. Visiškas palengvėjimas. Kai realiai pajunti, kad nuo tavęs niekas nepriklauso – o tai trunka milisekundę – tampa labai gera. Aš tai ir dabar prisimenu. Visą laiką stengiesi, gyvenimą neši, vis reikia ką nors padaryti, o čia staiga viską paleidai ir taip lengva, nėra nei baimės, nieko“, – prisiminė patirtus išgyvenimus aktorius.
Emilio Vėlyvio režisuota „Piktųjų karta“ – vienas tų lietuviškų filmų, kurie įvertinti stipriu balu. Jame vaidmenį atliko ir „Nepatogių klausimų“ svečias.
„Emilis man paskambino ir paklausė, ar norėčiau pasikankinti. Atsakiau, kad žinoma, – šypsojosi Vytautas. – Norėjau pabandyti dirbti su Emiliu. Man labai patiko jo „Zero 2”. <...> Kalbant apie „Piktųjų kartą“, man labai patiko scenarijus. Labiau gal patiko pirminis variantas, kai dar nebuvo viskas suredaguota. Gal truputį buvo pervargimo, nes tada pasidarai ir pats sau neįdomus, daug kas neįdomu pasidaro. Kai išnaudoji kažkokį rezervą, reikia jo vėl prisikaupti.“
Prieš „Piktųjų kartos“ filmavimą aktoriai kurį laiką praleido su pareigūnais – turėjo susipažinti su jų darbu ir suprasti, kaip jis vyksta.
„Pravažinėjom su jais vieną naktį. Tai buvo eilinė naktis, niekas nieko nesitikėjo. Buvo svarbu ten pabūti, pajusti tą atmosferą, kuo jie užsiima, apie ką kalba. Tada atsitiko ekstra atvejis, kai žmogus užsidarė, turėjo ginklą savo namuose ir mes ėjom tikrinti. Bet yra buvę gyvenime geriau, nieko ypatingo, – juokėsi Vytautas. – Buvo labai gerai pabūti. Ar buvo sudėtinga atrasti savo personažą šiame filme? Visada bandai įsivaizduoti, pažiūri visas aplinkybes, ką žmogus šneka, bandai taip save įmontuoti, tarytum tai būtų organiška, lyg aš galėčiau taip pasakyti. <...> Su Emiliu dirbti labai lengva. Jis protingas žmogus. Labai myli aktorius, labai gerbia aktorius. Atrodo baisus, arogantiškas, o iš tiesų – nors prie žaizdos dėk.“
Neseniai kino teatre pasirodžiusiame Ramūno Cicėno komedijoje „Šeima“ Vytautas atliko melagio Algirdo vaidmenį.
„Jis – melagis, bet geras žmogus. Kilnių, humanistinių paskatų vedamas. Meluoja, egoistas, mėgstantis išgerti. Šis personažas man nelabai artimas. Aš – ne toks didelis melagis. Man buvo labai įdomus žanras – po tų visų blogiukų galėjau pateisinti savo vardą. Nelabai pavyko. Kai pamačiau premjerą, pagalvojau, kad reikėjo kitaip daryti“, – kalbėjo laidos svečias.
Paklaustas, kuo šiuo metu gyvena ir kuo domisi, Vytautas prisipažino pastaruoju metu nemažai galvojantis apie neišvengiamą mirtį.
„Su Ramūnu žadame daryti dar vieną komediją – spektaklį. Reikia dar pasitreniruoti įvaldyti žanrą. O šiaip manau, kad man jau laikas prijaukinti tą mintį, kad mirsiu. <...> Manau, jei gyvenimas neįdomus, nereikia jo ilginti. Turi būti kažkokia gyvenimo kokybė. Jeigu man neįdomu, tai kam man ilgai gyventi? Ir mūsų kaime vyresni žmonės kalbėdavo, kad ir kaimynai miršta, o pas mane vis neateina. Aš negyvenu tomis mintimis, kad man neįdomu, bet man įdomu, kas ten yra. Tas faktas anksčiau ar vėliau atsitiks“, – kalbėjo Vytautas.
Tuo tarpu keli dalykai aktorių džiugina – pavyzdžiui, auganti nauja teatro ir kino atstovų karta.
„Manau, kad viskas puikiai. Man atrodo keičiasi vertybės – mes esame vertybių pasikeitimo laikotarpyje. Aš jų negaliu suprasti ir negaliu vertinti, aš net nežinau, kur pasaulis juda. Kaip keičiasi teatras, taip pat keičiasi ir žmonės, bet tai, ką aš matau, man patinka. Matau, kad sąmonė plečiasi, bet mes dabar esam globaliai kritiniame laikotarpyje“, – sakė aktorius.
Su žmona Asta Vytautas gyvenimą kuria jau 40 metų, tačiau akyla žiūrovė pastebėjo, kad filmo „Šeima“ premjeroje aktoriaus mylimoji kartu ant raudonojo kilimo vis tik nepozavo.
„Ji susirgo, skaudėjo gerklę, tad negalėjo ateiti. Kartu esame nuo 1984 metų. <...> Kokia ilgamečių santykių paslaptis? Būti savimi. Priimti kitą tokį, koks jis yra. Jinai man labai daug dalykų atskleidė ir stengėsi priimti. Kartais paburba, bet mes nekeliam didelių reikalavimų vienas kitam. Aš ją labai myliu ir gerbiu, ji manimi rūpinasi. Jaučiu tai. Bet aš stengiuosi irgi jai nekelti reikalavimų, džiaugtis tuo, kuo jinai gyvena, – šypsojosi „Sidabrinės gervės“ laureatas. – Bet kalbame mes nedaug. Nėra laiko. Gal nėra problemų arba apie ką kalbėtis? Pakalbi, supranti, kad jau baigta ir išsiskirstai.“
Visą pokalbį su aktoriumi Vytautu Kaniušoniu galite pamatyti Delfi TV laidoje „Nepatogūs klausimai“.
