– Papasakok, kokią plastinę operaciją esi pasidaręs ir dėl ko kompleksuodavai?
– Jokios. Prieš pusmetį pasidariau apatinio žandikaulio dailinimo procedūrą, kuriai nėra naudojama jokia chirurginė intervencija. Visa ši procedūra atliekama švirkštu, leidžiamas tam tikras tirpalas, kuris ištirpęs prilimpa prie kaulo. Tiesiog, kad būtų ryškesnė žandikaulio linija. Man išvaizda yra svarbi.
Keista, bet neseniai gavau komplimentą dėl savo nosies, dėl kurios gyvenime labiausiai kompleksuoju. Viena mergina man pasakė: „Wow, kokia graži nosis“, o man, atvirkščiai, – norisi ją ištiesinti. Iš vaikinų esu irgi tai girdėjęs. Keista, kad dėl ko labiausiai kompleksuoji, dėl to gauni komplimentą. Iš pradžių sutrinki, nes pamanai, kad žmogus juokauja.
– Ruslanai, kaip jautiesi, kad tavo penio nuotrauka yra „Discord“?
– Nežinau, kad yra „Discord“. <...> Reikėtų pasižiūrėti, ar tai tikrai mano nuotrauka. Bet neatmetu tokios galimybės, prielaidos. Dėl to jaučiuosi puikiai. Jei kažkam patinka, tegul kelia – valio.
– Esi siuntęs savo erotinę nuotrauką?
– Taip, esu tai daręs.
– Smagiau išsiųsti ar gauti?
– Išsiųsti ir gauti – jausmas abipusis.
– O nuotraukos full naked ar...?
– Visaip yra buvę.
– Ar padainuotum tos pačios lyties žmonių vestuvėse, kai tai bus įteisinta Lietuvoje?
– Tikrai padainuosiu. Galiu dabar netgi duoti tokį įžadą prieš visą Lietuvą, kad, kai bus įteisinta vienos lyties santuoka, tai tikrai vienai iš tokių porų padovanosiu savo koncertą.
– Ar tai labai reikalinga Lietuvoje?
– Be abejo. Noriu akcentuoti, kad dviejų žmonių sąjunga – tai yra šeima. Meilė neturi lyties. Ir viskas tuo pasakyta. Lietuvoje tokio supratimo trūksta. Kad du bičai ar dvi moterys, gyvenančios kartu, yra šeima.
Aš palaikau LGBT Lietuvoje, visada dalyvauju renginiuose, kuriuose prisidedu dainuodamas arba kalbėdamas šia tema. Aš manau, kad viskas juda į priekį. Tai tiesiog laiko klausimas.
– Ar turi draugų, pažįstamų, kurie nebegali laukti, kol Lietuvoje tai taps legalu, ir tuoktis keliauja į užsienį?
– Pažįstamų neturiu, bet pažįstamų pažįstamų – tikrai yra. Jie skrenda į Skandinaviją ar kitas šalis, kur jau yra įteisinta tos pačios lyties santuoka.
– Ar pats apie tai pagalvoji?
– Aš vieną kartą jau buvau įteisinęs santykius su vaikinu ir manau, kad man to užteko. Tiesiog kalbu iš savo pusės. Su ta patirtimi aš į tai žiūriu kitaip. Man, jei dabar sutikčiau antrąją pusę, nebūtų esminis klausimas bėgti susituokti, pasirašyti ir įsipareigoti per tuos visus popierius ir parašus. Man kiti prioritetai svarbesni.
– Kas santykiuose tau yra svarbiausia?
– Man santykiuose svarbiausia, žinoma, pagarba ir laisvė. Tu turi suvokti, kad, nepaisant to, jog sueinate kaip du žmonės, dalijatės bendru gyvenimu, tiek aš, tiek jis ar ji irgi turi savo gyvenimą. Duodamas žmogui laisvę, aš manau, išsaugai ir apsaugai savo santykius nuo pavydo, kurio mums nereikia, neištikimybių ir t. t. Manau, kad kuo labiau žmogų nori sulaikyti, tuo labiau jis norės bėgti ir padaryti kokių nors nesąmonių. Aš nesakau, kad esu už atvirus santykius. Kalbu apie tai, kad reikia nepamiršti, jog žmogus yra laisvas. Jis galbūt tau ir priklauso kažkuriam laikui, bet tu nežinai, kiek laiko eisite tuo bendru gyvenimo keliu. Toks mano požiūris.
– Atleistum neištikimybę?
– Atleisčiau, nes pats esu buvęs neištikimas.
– Atleido tau?
– Taip.
– Ar šiuo metu turi vaikiną?
– Ne.
– Ar santykiams dabar ne laikas, esi susikoncentravęs į darbus?
– Nenorėčiau taip senamadiškai išsireikšti. Visada rasi laiko ir santykiams, ir seksui, ir t. t. Tiesiog desperatiškai tikrai neieškau, nelakstau į tuos pasimatymus. Jeigu bus, tai bus, jei ateis, tai ateis.
– O kas tas paslaptingasis Mantas, su kuriuo leidi laiką?
– Jis tikrai nėra paslaptingasis. Jis yra vienas geriausių mano draugų. Gyvena Vokietijoje ir turi partnerį, su kuriuo gyvena 15-ka metų. Aš dažnai lankausi pas juos Vokietijoje, prisidarome gražių nuotraukų, todėl feisbuke ar instagrame žmonės ir spauda klausinėja manęs n kartų, kas tas Mantas. Milijoną kartų esu atsakęs, kad tai – vienas geriausių mano draugų.
– Tarp jūsų nieko niekada nebuvo?
– Ne. Mes kaip broliai. <...>
– Buvai vienas pirmųjų, kuris prisipažino, kad esi gėjus. Kokių nemalonių situacijų, reakcijų tuomet sulaukei?
– Tai buvo gana seniai. <...> Kada viešai tai pasakiau? Turbūt tada, kai grįžau iš Suomijos, kai mane viena iš televizijų pakvietė dalyvauti viename muzikiniame realybės šou, kurį ir laimėjau. Taip natūraliai viskas išėjo.
– O kada sau tai pasakei?
– Aš nuo pat mažens jutau, kad kažkas yra, tačiau šiuo klausimu nebuvo daug informacijos, nebuvo su kuo pasikalbėti. Jaučiau, kad esu kitoks. Bręsdamas tu supranti ir jauti, kad yra kažkokių simpatijų, pradedi jausti „drugelius“ ir suvoki, kad vaikinai tau labiau patinka. Viskas prasidėjo brandos laikotarpiu.
– Turėjai santykių su moterimis?
– Taip, ir ne vienus.
– Kaip sekėsi sutarti su merginomis?
– Puikiai.
– Kaip seksualinis gyvenimas?
– Įvairiai.
– Tai gali mylėtis su moterimi?
– Taip ir galvojau, kad to paklausite. Sakiau, jog esu gėjus, ir galbūt dėl to dalis gėjų manęs nepalaikys, bet... Kas yra seksas? Ar seksas turi lytį? Kiek yra heteroseksualių porų, propaguojančių analinį seksą, – ar jie yra gėjai? Ar tas vyras, kuriam patinka, kai moteris jį tenkina vibratoriumi analiniu būdu, yra gėjus?
– Ar tu galėtum pasimylėti su moterimi?
– Taip, galėčiau.
– Tave jaudina moterys?
– Atsakysiu taip: jeigu man dabar reiktų pasirinkti vyrą ar moterį, aš rinkčiausi vyrą, nes 99 proc. manyje yra tikrai homoseksualo, bet... Aš tikrai nesu biseksualus. Bet, kaip ir sakiau, jei klausiate manęs, ar galėčiau pasimylėti su moterimi, tai atsakymas – taip, galėčiau.
– Kada paskutinį kartą mylėjaisi su moterimi?
– Nepamenu.
– Ar tu norėtum vaikų?
– Taip. Bet man šis klausimas yra atviras. Aš tai savo ateityje matau, bet kas čia žino, kaip bus.
– Kiek norėtum jų turėti?
– Manau, kad tėvų laimė nėra skaičius, laimė yra patys vaikai.
– O kaip manai, koks būtų vaiko auklėjimas dviejų vyrų?
– Tai yra normalu. Aš tikrai nesutinku su ta prielaida, kad tėvai gali daryti įtaką vaiko orientacijai. Tu gimsti toks, o ne tampi. Tai kvailas supratimas žmonių, kurie tingi domėtis. Dabar yra daug informacijos apie tai, daug dokumentikos, filmų. Šviesk save ir kitus. <...>
– Papasakok tą akimirką, kai apie tai pasakei savo artimiesiems.
– Man nereikėjo sakyti. Mano mama, močiutė – jos tai matė nuo mažens. Jos visa tai priėmė puikiai. Buvome susėdę ne vieną kartą, tačiau pagrindinis pokalbis įvyko vėliau, kai paaugau ir kai pats tam pribrendau. Tiesa, viduje aš laukiau, kol manęs paklaus, galvojau, taip bus paprasčiau, bet buvo atvirkščiai. Sunkiau buvo mano seserims ir broliui, nes tuo metu jie buvo mokyklinukai. Tik dėl to man buvo sunku, nes aš išgyvenau dėl jų. <...>
– Kada buvo pirmas kartas?
– 14-os metų su mergina.
– O su vaikinu?
– 18-os. Tai buvo jau pirmame kurse. Studijavau Klaipėdoje. Nesąmonė visa tai pasakoti, tai taip vaikiška... Aš noriu juoktis balsu. Pasakysiu trumpai. Aš dalyvavau viename renginyje, dainavau, mačiau tą vaikiną. Su juo susipažinau per draugę, kuri mus suvedė. Mes susipažinome ir po kiek laiko susitikome. Tas pirmas kartas buvo kažkur gamtoje. Tai nebuvo pilnas seksas, tačiau tai buvo pirmas santykis su vaikinu. Tai buvo daugiau nei bučinys. Kurį laiką buvome kartu, bet po to pirmo karto jutome baimę, gėdą, svarstėme, kas čia įvyko. Kurį laiką nebendravome, paskui vėl draugavome ir galiausiai, supratę, kas mes, likome draugais. Tas pirmas kartas buvo keistai malonus.
– Ar daug žinomų žmonių Lietuvoje yra homoseksualūs?
– Taip, tikrai daug, bet mes apie juos nekalbėsime.
– Kodėl jie nenori atvirai kalbėti taip, kaip tu? Ko jie bijo? Iš darbo išmes, koncertų bus mažiau, nevalgys jų patiekalų?
– Jau atsakėte į šį klausimą. Yra žmonių, kurie gyvena iš savo vardo. Jie pasidarė savo stuburą, kuris jiems atnešė pinigų ir šlovę, bet žemiau stuburo yra lytis ir tas pats homoseksualumas. Manau, kad žmonės natūraliai, žmogiškai bijo apie tai kalbėti, nes mano, kad paskui visuomenė pasmerks, nuteis arba pakeis į juos požiūrį. Yra labai įtakingų žmonių Lietuvoje, kurie kalba ir rašo straipsnius, sulaukia milžiniško populiarumo. Yra ne vienas toks žmogus Lietuvoje, todėl kartais pagalvoju, kad jeigu jau turi tiek įtakos, tai tas tavo prisipažinimas nepakenks, kaip tik padės kitiems, kurie iki šiol slepiasi. Tai – baimė aukotis. Bet reikia šio klausimo paklausti jų pačių. <...>
– Ar atsimeni sunkesnį laikotarpį, duobę? Kaip iš jos išlipai?
– Buvo visokių blogų dalykų. Kas atima galimybes? Alkoholis, nesąmonės, svaigalai, lošimai... Esu strigęs su lošimais. Manau, kad čia net ne paslaptis.
– Kiek daugiausia esi pralošęs?
– Suma su trimis nuliais tikrai. Ir taip buvo ne kartą. Nemėgstu kalbėti apie pinigus, man tai labai nepatogu.
– O kaip dabar yra su lošimais?
– Esu švarus. Esu priklausomas, bet su tuo dirbu. Labai sunku. Pasirašiau, kad manęs daugiau neįleistų į tuos lošimo namus. Eidamas pro juos visada pykstu, nes atsimenu, kiek pralošiau. Galvoju, kad vieną dieną mūsų valstybė pribręs priimti sprendimą, nes kazino pas mus – ant kiekvieno kampo. Kodėl mes negalime padaryti išvadų? Padaryti taip, kaip daro Islandija, kur nėra jokių kazino? Taip sakau ne tik iš to pykčio, kad ten esu daug palikęs pinigų, bet iš žmogiškosios pusės. Aš žinau tokių istorijų, kai žmonės pralošė ne tik pinigus, verslus, bet ir šeimas, savo gyvenimus ir t. t. Tai yra toks slidus dalykas. Kas keisčiausia, kad, kai man buvo 20 metų ir kai mano pirmasis vaikinas ėmė žaisti, aš dėl to labai pykdavau. Vieną naktį atėjau iš ten jo išsivesti ir būtent tada užsikabinau pats, nes laimėjau.
– Kada paskutinį kartą ten buvai?
– Prieš metus.
Visas interviu su R. Kirilkinu – vaizdo įraše.
