aA
Atrodo, kad daugybę metų scenoje esantis atlikėjas Alanas Chošnau jau neturi jokių neišpasakotų paslapčių, kurios nebūtų žinomos ištikimiausiems grupės „Naktinės personos“ gerbėjams, tačiau šįkart DELFI TV laidoje „Nepatogūs klausimai su Radistais“ galėsite išvysti kitokį dainininką. Eteryje jis atvirai prabilo ne tik apie legendinės grupės griūtį ir skaudžiausius gyvenimo įvykius, bet ir mylimą šeimą.

Šiuo metu bene visą savo laiką kūrybai ir šeimai skiriantis dainininkas atvertė ir naują lapą muzikoje. Dabar vis dažniau galime pamatyti jį kuriant su prodiuseriu Leonu Somovu. „<...> dega studija. Dirbu su nauja programa ir turiu kai ką įdomaus. Kuriu tiesiog naują muziką ir visiškai naujus kūrinius. Noriu palikti ir negaliu įvardinti, ar tai solinė programa“, – sakė jis interviu pradžioje.

Atlikėjas atvirai sako, kad kurį laiką buvo sunku rasti prodiuserį, su kuriuo sektųsi lengvai kurti, todėl darbas su L. Somovu dabar jam teikia didžiulį malonumą.

Leon Somov, Alanas Chošnau
Leon Somov, Alanas Chošnau
© DELFI / Domantas Pipas

– Grįžkime į „Naktinių personų“ laikus. Kiek tau metų buvo, kai su savo kolega tapote žvaigždėmis?

– Tas judėjimas prasidėjo pakankamai anksti. Buvo „M studija" – viena iš pirmųjų muzikinių laidų Kaune ir ji organizavo koncertą, bet ir iki tol labai daug žingsnių buvo nueita.

Per Violetą Riaubiškytę (dabar Tarasovienė) tuomet susipažinau su Andriumi Mamontovu. Tuo metu pedagoginio universiteto (Dabar VDU Švietimo akademija) diskotekose ji dainavo Madonnos dainas. Po to susitikinėjome ne kartą, bendravome, kalbėjome... Ieškojau kažkokių taškų ir pasakiau jai, kad turiu dainų. Mane muzika labai domino ir jau pakankamai buvau nuėjęs. Violeta pasakė, kad pažįsta Andrių (A. Mamontovą).

Mokykloje daug muzikavome ir mūsų mokyklos direktorius nupirko aparatūrą, išskyrė kambarį, todėl tas muzikavimas tapo ir didžėjavimu. Tais laikais nebuvo galima leisti užsienio muzikos, todėl mes kai ką išsirašinėdavome iš satelito. Prisimenu, kad tada Violeta pakvietė į vakarėlį, kur buvo A. Mamontovas ir mes ten šėlome iki kokių šešių valandų ryto.

– Kiek tau tuo metu buvo metų?

– Gal 16 ar 17. Ne koks pavyzdys, taip (šypsosi). Su juo (Andriumi Mamontovu) turėjome ilgą pokalbį ir jis paprašė parodyti savo dainų pirmines versijas. Padaviau kasetę. Jis perklausė, apsikeitėme kontaktais ir paskambinęs pasakė, kad labai fainai ir bent pradžioje norėtų mums padėti.

Skambindavau jam per pertraukas, nes galvojau, kad vis tiek žmogus miega. Bėgdavau pas direktorių į kabinetą ir kol nebūdavo sekretorės, aš greitai paskambindavau ir pakalbėdavome su juo. Po to jis pakvietė mane į namus. Mes suprogramavome tris pirmas dainas. „Naktinės personos" atsirado tokiame etape, kai grupės nariai išsivaikščiojo, kažkas liko ir jau ėjome į dvyliktą klasę.

Alanas Chošnau
Alanas Chošnau
© Asmeninis archyvas

– Kaip jūs (grupės) pavadinimą sugalvojote?

– Sėdėjome pas Petro Cvirkos anūką. Jis irgi buvo vienu metu pas mus grupėje. Sėdėjome trise ar keturiese ir galvojome, kad mums jau reikėtų kažkokį pavadinimą pasirinkti, su kuriuo galėtume judėti toliau.

– Gal prisimeni kokį nors dar įdomų pavadinimą?

– „Žalias ledas". Grupė galėjo būti „Žalias ledas". Keistai skamba (šypsosi). Mąstėme ir galvojome, kaip galėtume save išreikšti ir ką mėgstame.

Kadangi labai mėgau didžėjauti mokyklose ir vakarėliuose, mums rūpėjo ir patiko naktis. Netgi gal daugiau nei diena (šypsosi). Taip ir iššoko man pavadinimas „Naktinės personos". Ir kiti nariai pasakė, kad tai tiktų.

Viskas net buvo iki tokios ribos atėję, kad muzika turbūt ne mums ir reikėtų mesti viską į šoną. Buvau pasiruošęs net palikti Lietuvą, bet staiga viskas susprogo per vieną dieną.

– Kokia tai diena buvo?

– Tai buvo vasara. Aš ėjau Gedimino prospektu. Su „Naktinėmis personomis" įrašėme albumą „Tiems, kurie mūsų negirdi" ir atidavėme visoms radijo stotims. Prieš tai dar pasirašėme kontraktą su įrašų kompanija, o įrašę albumą išsiuntėme gyvą laikmeną – kasetes į radijo stotis. Sulaukiau skambučio iš mūsų vadybininko, kuris pasakė „Klausyk, Alanai, mūsų viena daina visose radijo stotyse yra pirmoje vietoje".

– Per kiek laiko?

– Po dviejų savaičių. Aš laikiau tą telefoną ir prieš savaitę galvojau, kad išvažiuosiu, nes padariau viską, ką galėjau, o dabar lyg staiga toks sprogimas. Tada viskas užsivedė. Prasidėjo tokie dideli užsakymai, kad kartais net nenuvažiuodavai, nes tų užsakymų taip daug, jog nespėdavai, o kartais būdavai pavargęs ir tiesiog nekeldavai telefono. Tik čia retai taip būdavo.

Alanas Chošnau
Alanas Chošnau
© DELFI / Tomas Vinickas

– Tai privatūs užsakymai?

– Visokie. Koncertai, miestų šventės. Viskas taip užsisuko ir tie pinigai ėjo. Tik gaudai ir į stalčiuką (juokiasi).

– Kokią nesąmonę esi nusipirkęs?

– BMW (juokiasi). Nesąmonę.

– Iki šiol gailiesi?

– Jo (juokiasi). Aš nežinau, kiek tūkstančių koncertų mes padarėme per „Naktinių personų" gyvavimo metus. Mes labai daug išleidome kompaktinių plokštelių, suorganizavome koncertų. Vienas iš tokių koncertų buvo turas 1997 metais po visą Lietuvą. Buvo išparduoti visi bilietai ir ne viename mieste turėjome po du koncertus. Mus kartais net lydėdavo kariniai daliniai. Paskutinis koncertas turėjo įvykti Vingio parke ir kai pradėjome turą, vadybininkas nieko nesakė, o aš iki paskutinės sekundės nežinojau, kas bus. Iki šiol yra tik keletas grupių, kurios surinko Vingio parką. Tai „Foje" ir, man atrodo, „Hiperbolė".

Tai buvo stiprus iššūkis ir mes nežinojome, kaip bus. Aš prisimenu, kad ten, kur yra estrada, scena buvo pasukta į lauko pusę, kur yra didelė erdvė. Ten nebepasislėpsi. Mes labai anksti atvažiavome ir šonuose yra kambariukai, kur buvo nuleistos žaliuzės. Mes nieko nematėme ir jau temo. Girdėjome tik šurmulį. Mes rengėmės ir ruošėmės, o po to mus vedė per koridorius, kur yra centrinis įėjimas, o už jo – scena. Ten stovėjo apsauga ir aš nemačiau žmonių galo. Mane tai taip šokiravo. Kai užlipi ant scenos... negaliu pasakyti, koks tai jausmas.

– Kiek ten žmonių buvo?

– Vadybininkas paskaičiavo, kad buvo apie 35 000 žmonių.

Alanas Chošnau
Alanas Chošnau
© DELFI / Andrius Ufartas

– Ar dar prisimenate kraupią avariją, į kurią buvote pakliuvęs?

– Ar tai galima pamiršti? Tai buvo tarp gyvenimo ir mirties. Buvau pakliuvęs į tokią tamsą ir nežinau, ką žmonės kalba. Jie kalba apie tunelius ir kažkokią šviesą, bet aš nemačiau šviesos.

– Kur ir kada tai įvyko?

– Tai įvyko 1997 metų rugpjūčio 21-ąją, 10 val ryto. Aš pasiėmiau naują automobilį, kurį nusipirkau iš grupės. Surinkau grupės narius ir važiavome į Palangą. Mūsų laukė futbolo turnyras ir nieko tokio negalvojau, kad gali atsitikti. Keista. Atsikeli ryte, o oras geras, saulė šviečia ir tavęs laukia puiki diena. Savaitgalį koncertas ir t.t. Tu jaunas, stiprus sėdi į naują automobilį, pasiimi grupės narius ir skuodi į Palangą. Kas gali būti geriau?

Kelyje iš Vilniaus į Kauną buvo didelis kamštis. Ne visą kelią, bet trumpame jo ruože. Mes šokome į antrą juostą, nes labai skubėjome ir tam tikru laiku turėjome būti Palangoje. Pravažiavome tą kamštį.

35 kilometre... jau neprisimenu, bet myniau ir mano kaltė, kad neleistinu greičiu važiavau. Viršijau greitį ir iš tolo pamačiau, kad yra didelis sunkvežimis, kuris važiavo pirma juosta. Kai artėjau prie jo, jis staiga šoko į antrą juostą prieš mane, o aš jau važiavau 130 km/h greičiu. Kiek galėjau, tiek spėjau pristabdyti. Šokau į kitą juostą ir maniau, kad pavyks pristabdyti, bet ten buvo kitas sunkvežimis. Dar kažkokiu stebuklingu būdu aš pasukau vairą į kitą šoną, kur yra bordiūrai, kurie skiria priešingą juostą nuo kitos. Pirmas smūgis, kurį patyriau, buvo pakankamai stiprus ir išmušė man sąmonę. Dar mačiau paskutinę sekundę kaip laikau tą vairą ir paskui atsimerkiu ir matau, kad esu tarp sunkvežimių. Po to atsijungiau ir dingo mano gyvenimas. Tarsi išjungė televizorių, bet tu save išjungi ir supranti tai.

Nebuvo tunelio, o tamsa ir nenupasakosiu, koks tai buvo lengvumas. Atrodo, kad nuo tavęs nuėmė tokią naštą, kad net nenorėjau grįžti atgal. Toks pojūtis, bet visa tai buvo juodoj erdvėj. Nenusakomai juodoj erdvėj, kuri neturėjo kraštų ir galo. Ir tu toje erdvėje pakilęs nejauti kūno, o tik sąmonę. Mano žodžiai net neatitinka to, kas buvo. Tai tėra abstrakcija. Po to tave įsiurbia atgal ir aš tik pamačiau prieš save stiprią saulę, grįžau čia ir grįžo visas tas psichologinis pojūtis. Baisiausia buvo tik tai, kad aš visiškai nejaučiu savo kūno. Supratau, kad esu suparalyžiuotas ir kažkuria prasme man atėjo galas.

Supratau, kad mano gyvenimas baigėsi, nes kai sėdi automobilyje ir negali pakelti rankos, jos nejauti, bet matai, sunku ir pasakyti, ką man teko išgyventi. Nežinau, kiek laiko tai tęsėsi. Aplink buvo ugniagesių ir greitosios pagalbos automobiliai ir tai tęsėsi ilgai, bet aš net nesupratau, kiek laiko tai vyksta.

Tik pradėjau šaukti ir klausti, ar gale kas nors yra. Gale buvo vadybininkas. Pasakė, kad yra. Pagalvojau, kad ačiū Dievui viskas gerai, bet aš negalėjau laikyti galvos, nes buvo išlaužta atraminė pagalvėlė ir aš rėkiau, kad laikytų mano galvą, nes (pats) negaliu laikyt. Tas triukšmas, chaosas ir būsena, į kurią sugrįžau.... sunku pasakyti, kas tai yra.

Pjovė ir duris, nes mūsų ištraukti negalėjo. Vadybininkas laikė man galvą, bet tada ir įvyko dalykas, kurį visada prisiminsiu. Nežinau, kas tai padarė, bet man nuo pirštų galų pradėjo atitirpinėti. Žinote, kaip atitirpsta rankos ir kojos po truputį ir man nuo pirštų galų pradėjo atitirpinėti viskas. Pradėjau jausti pirštų galus ir fiksavau kiekvieną akimirką. Viskas kilo ir galvojau, kad jei jau pirštų galai... reiškia viskas bus gerai. Viskas kilo ir aš visiškai grįžau į tą kūną, bet negalėjau pakelti rankos ir valdyti. Pajaučiau tokį palengvėjimą, bet kartu su juo atėjo ir stiprus skausmas. Rėkiau tiems gaisrininkams, kad jie taip stengėsi. Ir policija, ir visi žmonės buvo labai atsargūs, paguldė mane ir nuvežė mus į Elektrėnų ligoninę.

Alanas Chošnau atsivėrė apie tikrąją „Naktinių personų“ griūties priežastį, sunkumus santuokoje ir metus po tragiškos avarijos
© DELFI / Tomas Vinickas

– Kaip kiti buvę automobilyje žmonės?

– Vadybininkui tuo metu buvo smegenų sutrenkimas silpnas, o Arui, ačiū Dievui, trūko tik dešinysis plautis, bet jokių lūžių (nebuvo). Mane atvežė į Vilnių ir ilgai tyrė, darė operaciją. Man buvo lūžęs kaklas, vienas slankstelis paėjęs į šoną, du skilę ir vienas lūžęs.

– Teoriškai galėjo būti daug baisiau.

– Atėjęs gydytojas man pasakė, kad tokiu atveju žmonės paprastai miršta arba sėdi. Nežinau, kodėl taip atsitiko arba kaip tai atsitiko. Negaliu paaiškinti šitų dalykų. Manau, kad daug žmonių turi tų istorijų, kurias galėtų papasakoti ir jie tikrai supras, apie ką aš kalbu, o tie žmonės, kurie neturėjo tokių istorijų, gal pradės vertinti gyvenimą.

– Kiek tęsėsi tavo gijimas?

– Apie metus. Praėjo metai, bet po pusmečio pradėjau įeiti į gyvenimą. Prasidėjo studijos įrašai, medžiagos rinkimas. Po truputį ruošiausi naujam albumui „Atvirai". Po trijų mėnesių man nuėmė tvarsčius ir metalus, kurie laikė mano galvą. Negalėjau nei sukiotis, nei ką nors daryti. Po dviejų mėnesių man atstatė ranką ir pradėjau ją jausti.

– Kaip dabar autostradoje vairuoji?

– Kultūringai ir tikrai su didele atsakomybe, bet ne tik dėl paties savęs ir žmonių, su kuriais važiuoju, bet ir aplinkinių žmonių, kurie vairuoja. Manau, kad ne tik apie save, o turime galvoti ir apie kitus.

– Grįžkime tuomet į 2001 metus. Kodėl tada iširo „Naktinės personos", jei viskas taip sekėsi?

– Daug metų praėjo ir sunku pasakyti. Buvimas taip daug metų grupėje, atsiradusi trintis, požiūriai, sunkėjęs darbas studijoje, koncertai... Pasidarė sunku, jauteisi kaip narve, spaudė įtampa ir, be abejo, kas gali gimti tokiame bendravime ir įtampoje.

– Tu kalbi apie Arą (A. Vėberį)?

-– Kalbu bendrai apie grupę. Grupė ir buvo Aras ir aš. Tai ir buvo tarp mūsų. Mes nebematėme reikalo tai tęsti ir norėjome, kad grupė vis tiek būtų pakilime, o ne kažkokiame kritime. Manau, kad buvo teisingai pasielgta.

– Ar klausei savęs kitą dieną savęs, o kas dabar?

– Aš neklausiau savęs, nes aš tikrai žinojau, ką darysiu. Man nebuvo abejonių, nes žinojau, kad kursiu muziką ir koncertuosiu.

Alanas Chošnau
Alanas Chošnau
© DELFI / Domantas Pipas

– Neseniai buvo „Naktinių personų" sugrįžimas. Kaip sugalvojote atkurti grupę?

– Pajautėme norą iš kitų žmonių. Sulaukiau skambučio iš Aro ir mes susitikome po ilgo laiko. Buvo sportinis interesas, jei mes atsikursime. Kaip antrą kartą? Mes dar kartą parodėme, kad tai nebuvo atsitiktinis dalykas. Mes išleidome albumą „Pasaulis toks yra". Padarėme daug koncertų arenose, kur susirinko labai daug žmonių.

– Ar atgimus buvo tas pats malonumas, kaip ir pirmaisiais grupės gyvavimo metais?

– Malonumas buvo pastatytas ant to, kad galvojome, kaip padaryti taip, kad išėję iš koncerto žmonės turėtų neišdildomą įspūdį. Kaip taip daug žmonių myli mūsų dainas... Mes tai ir akcentuodavome, kad myli mūsų dainas, o ne mus. Jei sektumėte, pamatytumėte, kad žmones suvienijo dainos.

– Grįžkime prie nemalonaus išsiskyrimo. Aras Vėberis sako, kad tu kaltas dėl grupės išskyrimo ir išdavystės.

– Taip ne aš pasielgiau, o grupė. Aras toks mėgėjas ieškoti kaltų. Lengviausia kaltinti kitą. Tai ir normaliame gyvenime darome bei ieškome, kodėl taip atsitiko ir kuo kitas kaltas.

Niekas nežino, kaip yra iš tikrųjų. Aš žinau, kaip yra, bet, mano nuomone, Aras dramatizuoja ir ieško kaltų. Jei kas atsitinka – Alanas kaltas. Jis yra suaugęs 50 metų žmogus ir jau gal laikas priimti sprendimus bei subręsti.

– Kaip jautiesi, kai tave kaltina?

– Normaliai, nes žinau, kaip yra.

– Tu jo neapgavai?

– Ne. Ir atvirai pasakysiu... Mano nuomone, tai buvo jo iniciatyva. Jis iškėlė šį klausimą ir kadangi jam nepavyko gauti to, ko norėjo, grupė ir iširo.

– Koks jo pagrindinis noras buvo?

– Tai neprikels „Naktinių personų" grupės, todėl neapsimoka apie tai kalbėti. Šis dalykas tiek pasenęs, kad negrąžins grupės, todėl manipuliuoti tuo aš nematau reikalo.

– Bet jūs likote draugais?

– Ką reiškia draugais? Ar draugai kalba taip apie draugą, ką jūs iš jo girdit? Ar kalbėtumėte vienas apie kitą taip? Jei jūs draugai, tai tarp jūsų nesutarimas ir lieka, bet tada suvoki vienas kitą ir supranti. Supranti, kad nutiko tokia situacija, bet jei nesugebi prisiimti atsakomybės ir ieškai kaltų, esi nepatenkintas dėl situacijos ir ji nesikeičia dėl tam tikrų priežasčių, turi gerbti save ir nesispjaudyti.

Gerbk save, tai, kas sukurta ir žmones, kurie klausosi. Tai svarbiausia, o ne ieškoti atsakingų ir spjaudytis. Ar kada nors girdėjote, kad kalbėčiau apie Arą? Ar negalite pasidaryti išvadų, kas spjaudosi, o kas dirba toliau? Tai yra atsakymas į šį klausimą.

Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymo svečiai
Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymo svečiai
© DELFI / Šarūnas Mažeika

– Kaip tavo santykiai su šeima? Gali daug laiko skirti?

– Taip. Jei neturiu laiko, jo randu. Jei nori – visada rasi to laiko. Dainuoju ir lopšines, ir pasakas skaitau (vaikams). Mėgstu tai daryti. Dažnai net ir savo dainas padainuoju.

– Testuoji taip naujas dainas?

– Taip. Ypač naują dainą jie išgirdo. Jie sustingo vietoje, nes grojau pianinu ir dainavau. Mano sūnelis Augustas priėjo ir parašė „Man labai patiko" (juokiasi).

– Nebuvo kažkokios krizės ir minčių pagyventi atskirai?

– Geras klausimas. Nereikia idealizuoti nei manęs, nei šeimos, nei žmonių, su kuriais gyveni. Iš to ir kyla visi konfliktai. Mes, kaip ir visos šeimos, nesiskiriame ir gyvename taip, kaip ir visi kiti. Turime tam tikrų sunkumų ir dar turėsime ateityje, bet svarbiausia, kaip tuos sunkumus priimame ir ar esame pasiruošę atsisakyti tų idealų ir egocentrizmo. (Reikia) nežiūrėti iš taško „aš", o taip, kad tai yra mano žmona, kurią myliu, o čia yra mano vaikai, kurie užaugs žmonėmis.

Aš esu gatvės vaikas. Užaugau vienas ir būdamas aštuonerių likau be tėvų. Užaugau gatvėje ir mačiau visko. Žinau, kas būna vaikui, kai jis būna paliktas be tėvų. Esu dėkingas savo močiutei, kuri daug davė ir padėjo užaugti bei suprasti ne tik tą pusę, bet ir kitą gyvenimo pusę. Man svarbu, kad turiu šeimą, vaikus ir turiu būti dėkingas už tai. Nesiruošiu bėgioti ir mėtytis.

– Jei reikėtų išskirti vieną mėgstamiausią grupės dainą, kokia tai daina būtų?

– Gal sakyčiau „Aš jaučiuosi taip keistai". Joje taip daug įdėta tikro gyvenimo ir jausmo viduje, kuris visada yra.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(75 žmonės įvertino)
4.5467

Danas Rapšys – atvirai apie zonos taisykles primenančią plaukikų buitį, Meilutytės dramą ir ką tenka iškęsti jo sužadėtinei (23)

Šalies metų sportininku pripažintas Danas Rapšys (25) pasiryžo sudalyvauti avantiūroje ir...

Donatas Motvydas – atvirai apie santykius bei seksualinę energiją: aš esu labai neabejingas moterims (184)

„Manyje labai daug seksualinės energijos“, – laidoje „ Nepatogūs klausimai su Radistais “...

Top naujienos

Butas sostinėje už 30 tūkst. eurų: pažiūrėkite, ką galite įsigyti už tokią sumą (13)

Vienas pagrindinių veiksnių, kuris riboja perkant būstą, yra finansiniai ištekliai. Tie, kurių...

Kita Kauno oro uosto pusė: siekia tapti regiono lyderiu ir siūlyti unikalias kryptis (1)

Kauno oro uoste stūkso angarai, kuriuose kasdien remontuojami orlaiviai. Tiesa, šis oro uostas –...

Profesorius įvardijo ypač pavojingą tautiečių gydymosi būdą: jokiu būdu taip nedarykite (15)

Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) įspėja, kad atsparumas antibiotikams šiuo metu yra viena...

Didesnių „Sodros“ išmokų teks palaukti: sausį pokyčius pajaus ne visi (11)

„Sodra“ pradėjo mokėti padidintas senatvės, netekto darbingumo, našlių, našlaičių...

Įspūdingas sugrįžimas: McGregoras nokautavo „Kaubojų“ per 40 sekundžių (6)

UFC Mišriųjų kovos menų superžvaigždė Conoras McGregoras sugrįžo į ringą ir galiausiai...

Kokias karines pajėgas iš tikrųjų turi Iranas? Mini „galingą ir baimę sėjantį ginklą“ (141)

Po Qasemo Soleimani nužudymo drastiškai padidėjus Jungtinių Valstijų ir Irano konflikto...

Svajonių darbą galima rasti ir Lietuvoje: dirba keturias dienas per savaitę, tik su viena sąlyga (50)

Lietuvoje specialistai tampa vis reiklesni – vien tik geras atlyginimas „nebepaperka”...

Moteriškas kerštas: mamytė nori pašėlti, jeigu nori ir tu, – paskambink (123)

Daugybę kartų administracine tvarka bausta, kartą dėl smurto teista ir jau areštinės gultą...

Orai: žiemos nematyt (28)

Sekmadienį šiauriau Lietuvos slinks ciklonas. Šio sūkurio įtaka šalies orams bus nedidelė, tad...

Mūsų proseneliai šiandien būtų šokiruoti vaikų auklėjimo taisyklėmis: kokiomis vadovavosi jie? (10)

Šiuolaikines auklėjimo žinias ir principus lemia moksliniai tyrimai, anksčiau tam turėjo daug...