Aktoriaus alga ir darbų gausa šeimos laiko sąskaita
Įprastai M. Nedzinskas sako esantis į aplinką reaguojantis ir ja besidžiaugiantis žmogus. Pavyzdžiui, jį lengvai gali pradžiuginti iškritęs sniegas. Visgi aktorius neslepia, kad yra dalykų, kurie jį erzina.
„Nekenčiu tikrai, kai reikia anksti keltis, o esi neišsimiegojęs. Esi užtinęs, o reikia kažką daryti. Pradedu čiaudėti, kosėti – visokius dalykus daryti, priešinuosi tam. Jeigu galiu, galiu miegoti iki belenkiek ir nemiegoti iki belenkiek. Esu visiška pelėda, galiu net iki 3 ar 4 nakties nemiegoti“, – pasakojo pašnekovas, pridūręs, kad ritmą jam padeda išlaikyti vaikai ir tai, kad juos reikia anksti ryte vesti į darželį.
Karantino metu aktoriaus darbo grafikas yra visiškai sustojęs. „Dar prieš daugiau nei savaitę repetavome, bet nukėlė viską į pavasarį“, – sudėtingos situacijos neslėpė menininkas ir be užuolankų atsakė, kiek uždirba Lietuvos aktorius.
„Aš dirbu nacionaliniame teatre, turiu etatą ir gaunu algą. Milžinišką algą, – nusikvatojo M. Nedzinskas. – Galvoju, kaip šį skaičių oriai pasakyti. Iš tikrųjų tai yra juokas pro ašaras, mėnesinė aktoriaus alga yra 600 eurų. Taip, teoriškai galima iš to išgyventi, jeigu gyveni su tėvais, neturi nieko. Bet jeigu turi šeimą, paskolą, mašiną, telefoną, internetą ir gurgiantį pilvą – tai yra neįmanoma. Labai daug dirbu kitur. Dirbu per kelis teatrus – nacionaliniame, mažajame, Oskaro Koršunovo teatre, vaidinu Jaunimo teatre, „Kitame kampe“, filmavimai, televizija, renginiai...“
Laidos vedėjas Rolandas Mackevičius Martyno pasiteiravo, ar tiek daug dirbdamas jis aukoja ir savo šeimai skirtą laiką.
„Taip, kartais tenka paaukoti. Aišku, kad jie blogai jaučiasi, jeigu daug laiko skiriu darbui. Grįžtu pavargęs arba pilnai negrįžtu į namus, nes vis galvoju apie darbus. Išeini ryte, nuveži vaikus į darželį, važiuoji dirbti, grįžti, o vaikai jau miegoti ruošiasi. Jie tėvo nemato ir pradeda jį pasiimti. O vaikai moka tai daryti. Darykime taip ar anaip – iškart planai pas vaikus atsiranda.
Vienintelis būdas, kuris tam padėtų, yra susimažinti darbo kiekį ir viskam skirti proporcingai laiko. Kaip sako: 8 val. darbui, 8 val. miegui ir 8 val. šeimai. Didžiausias iššūkis yra tas, kad tu nebeturi laiko sau. Taip, man to trūksta. O kai to trūksta, tampi irzlus – ir darbe, ir šeimoje, ir visur kitur“, – pasakojo M. Nedzinskas.
Po internetinio juokelio prireikė poilsio
Aktorius tiki, kad emocijas reikia išjausti, tad net ir kylančio pykčio savyje jis nelaiko.
„Būna, kad aprėki tą, kuris blogai vairuoja. Palengvėja. Labai smagu kartais parėkti. Ir reikia. Jeigu pyktis kyla, reikia jį išleisti“, – nusijuokė jis.
Išgyvenant pirmąją karantino bangą Auksinio kryžiaus laureatas sugalvojo naują, ironišką ir kaip detoksikacija turėjusį veikti iššūkį – „10 dienų be instagramo“. Visgi tik vėliau aktoriaus sekėjai suprato, kad tai tėra pokštas.
„Visa tai buvo bajeris ir viskas. Aš tiesiog kiekvieną dieną instagrame aprašydavau, kaip aš jaučiuosi būdamas be instagramo. Trolinau 10 dienų. Bet po jų aš iš tiesų pavargau, kad realiai dingau iš jo paskui. Vaidinau, kad man liūdna, kad man atchodai, kad jau norisi...
Bet iš tikrųjų toks dalykas kaip dėmesio priklausomybė yra. Atsiranda priklausomybė nuo to nuolatinio tikrinimo, žiūrėjimo, sekimo, kas tave peržiūrėjo, kas tau parašė. <...> Tas dalykas yra ir jis labai stiprus. Bet pastebiu, kai aš turiu ką veikti, kai turiu veiklos – net nelendi ten. O kai tik neturi ką veikti, neturi kuo užsiimti – jau, žiūrėk, esi ten“, – pastebėjo jis.
Piktas įvaizdis tarnauja kaip apsauga
Eteryje pasiteiravus, ar yra dalykų, dėl kurių Martynas gailisi, pašnekovas patikino, kad savo gyvenimą jis jau seniai yra išmokęs priimti pilnai.
„Nekeisčiau visiškai nieko savo gyvenime. Labai gerai gyvenu ir tai yra, manau, pasekmė to, kaip aš gyvenau ilgą laiką“, – sako jis.
Kartu su žinomu aktoriumi dirbantys ar su juo prasilenkiantys praeiviai neretai gali susidaryti nuomonę, kad M. Nedzinskas – piktas žmogus. Visgi pats menininkas tikina, kad tai dažniausiai tėra apsauginė kaukė.
„Aš nesu piktas visą laiką. Aišku, būnu piktas. Bet aš taip apsisaugau nuo žmonių, kurie, pavyzdžiui, nenorėčiau, kad prieitų prie manęs. Dažnai sako, kad tas ar anas yra arogantiškas. Bet tai yra vienas iš būdų būti. Be to, sakyti apie žmogų, kad jis yra visada piktas – nesąmonė. Lygiai tas pats, kas sakyti, kad sūris yra visada vienodo skonio. Žmonės tikrai gali prieiti prie manęs. Būna, kad priėję žmonės pasisveikina ir po to labai gražiai su jais pasikalbame. Gal čia toks išorinis vaizdas. Net žmonės, kurie mane pažįsta yra sakę, kad būdavau tarp pikto, pasimetusio ir užsidariusio. Bet toks vaizdas gali susidaryti, nes tą akimirką aš kažką galvoju, kažkur einu, esu užsiėmęs ir t.t.
Yra to susirūpinimo, nes tu visada galvoji apie darbą, vaidmenis. Ne veltui ir sakoma, kad išėjus iš repeticijos tu apie ją toliau galvoji, apsvarstai, ką darei, kas pavyko, kas ne, ką kitaip padaryti. Galvoji apie atsakomybes, planus, tos dienos nuotaikas. Tos savianalizės kartais būna net per daug. Anksčiau skaičiau labai daug visokių psichologinių knygų ir paskui vienu metu supratau, kad nuolat po save knaisiotis gali būti netgi žalinga“, – neslėpė pašnekovas.
Namuose – tėtis ir vyras
Koks Martynas yra tėtis?
„Aš tikiuosi, kad esu toks tėtis, kuris duoda jiems erdvės. Jie labai savarankiški, daro viską patys. Turime namuose patefoną, daug plokštelių, tai mano sūnus pats renkasi ką klausyti. Pavyzdžiui, atsibunda ryte, sakau, gali užsidėti ką nors aktyvaus. Užsideda Daft Punk ir vaikšto sau po namus penkiametis“, – šyptelėjo tėtis.
Netrukus R. Mackevičius aktoriaus pasiteiravo, ar jis norėtų, kad jo atžalos perimtų jo profesiją.
„Ne, nes norėčiau, kad jie gyventų stabiliau. Ši profesija yra tokia... Lietuvoje rinka aktoriams yra negailestinga. Išgyventi pilnai iš to, dirbant tik tai, ką tu mėgsti dirbti, ką tu nori vaidinti – neįmanoma. Tam, kad tu išgyventum turi daryti daug dalykų, kurių tu nenori, nemėgsti daryti. Bet esi priverstas dėl to, kad tau reikia pinigų. Jeigu tu būtum kino aktorius ir visada filmuotumeisi tik kine – būtų daug paprasčiau. Kalbu labiau apie tarptautinę rinką, nes Lietuvoje tiek kino nėra, nors ši rinka labai atsigauna“, – pastebėjo jis.
M. Nedzinskas neslepia, kad darboholizmas jam nėra svetimas, todėl ir santykiams su žmona ši jo savybė yra kirtusi ne kartą.
„Aišku, yra buvę krizių. Dirbi, automatiškai mažai dėmesio skiri kitam žmogui, tam žmogui tavęs trūksta ir pačiam jo trūksta, bet tu būni įsisukęs į darbus. Daug atsakomybių, kurias turi padaryti. Negali atidėti premjeros, nes į viską yra įtraukta, pavyzdžiui, 50 žmonių. Kai trūksta to dėmesio kitas žmogus apie tai sako. Aš kitaip ir neįsivaizduoju kitokio gyvenimo dviese. Juk gyveni, eini per daugybę patirčių ir tos patirtys atsispindi ir šeimoje. Arba santykiai geri, arba tikri“, – sako garsus aktorius.
Laidos vedėjas pasiteiravo, ar jo santuoka yra kada nors pakibusi ant plauko, kai viskas buvo labai arti skyrybų.
„Jo, aišku. Buvau išsigandęs, bet tuo pačiu galvoji, kai būsiu vienas, bus tik geriau, bet supranti, kad visgi ne. Tuomet kalba skirtingi dalykai, pavyzdžiui, ego. Bet aš labai vertinu šeimą, man tai labai svarbu“, – tikino M. Nedzinskas.
Ar yra santykių patarimas, kuriuo pašnekovas mielai pasidalintų su kitomis poromis?
„Recepto nėra, nes visi žmonės yra skirtingi, bet, matyt, reikia susėsti ir kalbėtis. Kito būdo nelabai yra. Pokalbiai, pokalbiai, pokalbiai. Kalbiesi. Be to, reikia būti maksimaliai atviram sau ir kitam žmogui. Pavyzdžiui, turi pasakyti, kad bus sunkus metas, pavyzdžiui, mėnesį manęs nebus, po to aš galėsiu grįžti į įprastą ritmą. Bet net ir tai pasakius per tą mėnesį vis tiek yra (nesutarimų), nes žmogus yra emocijų, jausmų padaras. Mes apie tai visuomet kalbamės, juolab, kad ji pati yra aktorė, ji pati yra kontekste – žino su kuo dirbu ir kur dirbu“, – pasakojo laidos svečias.
Negailestinga Lietuvos rinka
Daugeliui smalsu, kokios algos aktorius Lietuvoje gali tikėtis, filmuodamasis filme ir, pavyzdžiui, atlikdamas pagrindinį vaidmenį, bet M. Nedzinskas pabrėžia, kad į tokį klausimą paprastai atsakyti neįmanoma.
„Yra labai skirtingi susitarimai. Vieniems moka už visą projektą, kiti gauna už pamainas, dar kiti už pamainas ir procentą nuo peržiūrų. Koks yra maksimumas, aš tikrai nežinau. Priklauso nuo paties filmo, jo pamainų skaičiaus. Jeigu yra filmas daromas per dvi savaites – 14 pamainų, tai galima gauti, jei, pavyzdžiui, pamaina – 400 eurų, – 6 tūkst. eurų. Bet jeigu pamainų yra 40 – jau visai kiti pinigai“, – sako aktorius.
O kiek pats M. Nedzinskas yra uždirbęs, filmuodamasis filme?
„Nežinau, gal 6 ar 7 tūkst. Kur juos išleisiu buvau iškart suplanavęs – nupirkau stiprintuvą, kolonėles geras ir patefoną. Mes ėjome rinktis patefono kartu su žmona, aš norėjau juodos spalvos, bet ji pasakė, kad nori raudonos spalvos – Ferrari red. Sakau, gerai“, – šyptelėjo jis.
M. Nedzinskas yra pelnęs Auksinį scenos kryžių už pagrindinį vaidmenį režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje „Žuvėdra“. Pats aktorius tikina, kad toks įvertinimas menininkui – labai svarbus.
„Aišku, kad apdovanojimai reiškia. Nežinau, ar ką nors tie apdovanojimai keičia, bet tą akimirką tikrai keičia – gauni daug gerų emocijų, pripažinimą, pasitikėjimą, žinojimą, kad tai, ką tu darai, yra gerai. Būti apdovanotu, įvertintu – labai geras dalykas ir tai normalu“, – džiaugėsi pašnekovas.
Nors menininkas buvo apdovanotas prestižiniu apdovanojimu jam šiek tiek gaila, kad bendrąja prasme tai turi mažai įtakos algos augimui ar oresniam požiūriui į jo darbą.
„Lietuvoje aktoriaus profesija, mano manymu, yra nuvertinta. Man nesuvokiamas dalykas, tarsi fenomenas, kaip žmonės su tiek finansų daro pasaulinio lygio dalykus, gerus kokybiškus produktus, spektaklius, keliauja po geriausius festivalius ir t.t. Pavyzdžiui, režisieriaus Jurgio Matulevičiaus filmas „Izaokas“, kurio premjeros dar nebuvo Lietuvoje, buvo padarytas už grašius. Filmą už tokius pinigus... Gal kokie 500 tūkst. Bet tai pilno metro filmas, su daugybe aktorių, daugybe masinių scenų – visko. Jis buvo pripažintas tarp top 6 geriausių debiutantų Europos filmų apdovanojimuose. Ir tai daro žmogus su tokiom galimybėm, su tokiais pinigais, kai kitose šalyse kino industrija yra finansuojama, net neįsivaizduoju, kiek ten milijonų skiriama“, – svarstė jis.
Prieš baigiantis interviu R. Mackevičius pašnekovo paklausė, kas turėtų nutikti, kad padėtis šalyje pasikeistų, jog teatras, kinas ir kitos kultūros rūšys valstybėje būtų vertinamos oriau.
„Man tai truputėlį atrodo kaip utopija, nes pasikeisti turi tiesiog požiūris į švietimą, kultūrą – į šituos pamatinius dalykus, formuojančius visuomenę. Mokytojai, gydytojai, menininkai yra paraštėse – tiek finansiniu požiūriu, tiek kitais aspektais. Kai pasikeis tai, tada pasikeis ir visa kita. Bet ar tai pasikeis, aš nemanau, nes šalis yra labai maža ir istorija taip suformuota, kad kultūra visada tarsi egzistuodavo sau, tai buvo daroma be kažkokios didelės pagalbos. Kitos šalys su kultūra formuodavo savo identitetą kaip pačios šalies. Pavyzdžiui, Prancūzija, aišku, tai – milžiniška šalis, bet tiek, kiek joje yra kultūros – ja galima reprezentuoti visą šalį vien pagal tai“, – pastebėjo M. Nedzinskas.
Visą interviu su žinomu aktoriumi galite žiūrėti straipsnio viršuje esančiame vaizdo įraše.
