– Visoje Lietuvoje jau įsibėgėjo tikras ruduo. Koks ruduo yra Dzūkijoje? Kuo šis metų laikas tave labiausiai žavi gyvenant atokiau nuo miesto šurmulio?
– Kaži, ar ruduo Dzūkijoje stipriai skiriasi nuo rudens likusioje Lietuvoje. Tai spalvingas metas. Kadangi Dzūkijoje daug pušynų, tai ir žalios spalvos čia šaltuoju metų laiku lieka daugiau. O tarp pušų, eglių ir kadagių augantys lapuočiai rudenį nusidažydami tik dar labiau išryškėja.
Kaime tai yra ir aktyvus pasiruošimo žiemai metas. Žiemos pasmaguriavimams į stiklainiukus užmigdėme savo pirmąjį daržovių derlių, miške surinktas gėrybes. Vėl spragsi pečius. Prie malkinės – po truputį mažėjantis kalnas kulbių skaldymui. Gyvenam visai šalia Čepkelių raisto, į kurį patekimas visus metus yra ribojamas, ir tik rugsėjo mėnesį keturių aplinkinių kaimų gyventojai gauna teisę visą mėnesį nevaržomai raiste spanguoliauti. Šia proga pasinaudojom ir mes. Čepkeliai nuostabūs.
Laukiau šito rudens tikriausiai labiau nei bet kurio kito anksčiau. Vasara buvo labai intensyvi. Gera sulėtėti ir daugiau laiko leisti namuose.
– Ar įkvėpimas muzikoje tau yra toks pats cikliškas, kaip gamtoje atsispindintys metų laikai? Kas labiausiai paskatina tavo kūrybą?
– Gal cikliškas ne tiek įkvėpimas, kiek cikliškos galimybės skirti tiems kūrybiniams impulsams laiko, juos išplėtoti. Vėlyvas ruduo ir žiema man kaip tik ir yra tas laikas vidinių derlių raškymui. Pati kūryba – plati sąvoka. Man tai nėra tik muzika, bet dažnai ir maži kasdieniai buitiški sprendimai. Namų kūryba.
– Skiri dėmesį regionų kultūros puoselėjimui – kodėl būtina daugiau apie tai kalbėti ir kaip prie to gali prisidėti daugiau žmonių?
– Tai opi ir kompleksiška tema. Man norėtųsi, kad mūsų kultūra labiau skverbtųsi į šalies provinciją, kuri dažnai gyvena tarsi kitame laike ar net šalyje. Norėtųsi matyti kuo daugiau renginių, parodų, festivalių, dirbtuvių, plenerų ir forumų mažuose miesteliuose ar net kaimuose, kad jie būtų arčiau vietinių žmonių.
Norėtųsi, kad kultūra regione būtų mažiau nuleidžiama iš viršaus, programiškai, o daugiau rastųsi iš pačių vietos žmonių iniciatyvos, ateitų per jų poreikius. Kad ji būtų gyva, cirkuliuojanti. Kurtų sąlygas bendruomenėms tiek giliau pažinti savo prigimtinę kultūrą, tiek plėsti platesnius kultūrinius akiračius, leisti kartu laiką domintis, švenčiant, dainuojat, dirbant.
Senieji krašto amatai sparčiai traukiasi iš kasdienybės. Siekiant išsaugoti tradicijas, kurios dar nors kiek gyvos, regionų kultūrai būtina įpūsti daugiau gyvybės. Tą bandome daryti ir mūsų su žmona organizuojamu dzūkų kultūros festivaliu „Čiulba ulba“, kurį kitąmet rengsime jau ketvirtąkart. Festivalis ir jo bendruomenė auga, buriasi žmonės, kuriems rūpi mūsų keliamos temos ir pristatomos veiklos, tad matome tame didelę prasmę.
Na, o prisidėti prie regionų kultūros puoselėjimo tiesiausias kelias, matyt, yra grįžti į regioną ir ten gyventi. Tai pirmas žingsnis, nes tik tada geriau pamatysi, ką gali reikalingo ten daryti. Geriausia pradžia – stiprinti vietos bendruomenes. Ir, be abejo, reikia daugiau viešumo, daugiau apie tai kalbėti. Regionams be kultūros bus sunku atgyti, jaunimas ir toliau tekės į miestus. Reikalingi sprendimai, sumanūs sprendimai. Dabartinė politika regionų atžvilgiu yra tiesiog neadekvati. Galima ir reikia geriau.
– Tavo debiutinis albumas „Dzūkodelika“ gimė iš meilės ir pasididžiavimo gimtuoju kraštu bei jo kultūra. Kas tave joje labiausiai žavi?
– Miškas, upė ir bobułė. Iš tikrųjų. Jei taip paprastai, tai čia tokia išgryninta esmė. Nuostabi šio krašto gamta ir senoliai. Vietiniai žmonės, kurie čia gimė, augo, gyveno visą gyvenimą ir alsuoja šio krašto dvasia. Mane tai žavi, įkvepia. Jaučiu gilų ryšį su savo kraštu ir jo žmonėmis.
– Kaip galėtum apibūdinti savo albumą? Ar jame save atpažins tik dzūkai, o galbūt kažkokią žinutę siunti ir tipiniam miesto žmogui?
– Šis albumas man yra kelionė namo. Galbūt save šioje kelionėje atpažins ne tik dzūkas. Čia universalūs dalykai. Manau, dažnas žmogus jaučia poreikį užmegzti ryšį su savo ištakomis. Pamilti jas. Kurti atsispiriant nuo jų. Albume yra ir daug žaismės. Buvo labai smalsu žaisti ir ieškoti, kaip dzūkų tarmė gali skambėti ne tik liaudies dainose.
– Pats ilgus metus praleidai Vilniuje – ko labiausiai pasiilgsti iš gyvenimo mieste? O kuo visgi labiau pranašus gyvenimas kaime?
– Kaži, ar ko labai jau taip stipriai pasiilgstu. Mano dirbtuvės vis dar Vilniuje, taigi nesu nuo jo labai atsiplėšęs. O pagrindinis gyvenimo kaime pranašumas – mažukė orbita. Juk gera ramiau ir lėčiau suktis.
– Spalio 29 dieną įvyks tavo koncertas muzikos klube „Tamsta“ – kuo tau svarbi ši scena ir Vilniaus klausytojai?
– „Tamsta“ – man dar neišbandyta scena. Ji man svarbi, kaip tam tikrą brandą ir istoriją turinti scena. „Tamstą“, manau, drąsiai galima vadinti kultine Vilniaus senamiesčio scena. Kvietimas čia pasirodyti man, kaip naujam vardui Lietuvos muzikos scenoje, – savotiškas įvertinimas. O dėl Vilniaus klausytojų, tai man gal ne taip ir svarbu, iš kur klausytojai, svarbiau, ar su jais įvyksta kontaktas.
– Ko gali tikėtis būsimo koncerto žiūrovai? Galbūt gerbėjai galės išgirsti ir naujų, dar negirdėtų kūrinių?
– Naujų kūrinių bus, bus ir improvizacijos. Bus vanta. Tiksliai dar nežinau visko, kas bus. Mislinu, kų bus liuckas vakarėlis.
