Pandemija pakoregavo daugelio melomanų planus ir įsigytus bilietus į koncertus ilgą laiką teko marinuoti stalčiuje. Taip nutiko ir su kanadiečių kilmės elektroninės muzikos atlikėjo Caribou pasirodymu, kuris, du kartus atidėtas, galiausiai įvyko šį trečiadienį Vilniaus universiteto botanikos sode Kairėnuose.
Botanikos sodas šiltaisiais metų mėnesiais tampa savotiška vieno vakaro muzikinių festivalių erdve, į kurią visada smagu sugrįžti, ypač jei galimybė savaitgalį išvykti į didesnį kelių dienų festivalį pasitaiko retai. Šį sezoną Kairėnuose apsilankiau du kartus. Liepos 26 d. skubėjau į pirmą kartą Lietuvoje viešėjusių alternatyvaus roko krikštatėvių Pixies pasirodymą (apžvalgą apie jų pasirodymą skaitykite ČIA), o rugpjūčio 10 d. užsukau paklausyti gaivaus ir žaismingo Caribou.
Šiame koncerte atsidūriau visiškai netikėjai. Nors apie vyksiantį renginį žinojau, visą laukimą buvau sutelkusi į kitą savaitę Lietuvą aplankysiantį Nick‘ą Cave‘ą su grupe, todėl nemaniau, kad tą vakarą vyksiu į botanikos sodą. Vis dėlto, kartais neplanuoti planai būna patys geriausi.
Caribou pseudonimu pasivadinusį Dan‘ą Snaith‘ą apšildė lietuvių elektroninės muzikos kūrėja Monika Zenkevičiūtė-Monikaze. Šią atlikėją jau ne kartą buvau girdėjusi kituose renginiuose, tad šį kartą spėjau nugirsti tik kelis kūrinius. Tai, ką išgirdau, man patiko, nors ir gerokai skyrėsi nuo vakaro headliner‘ių temos. Labiausiai nustebino tik publikos reakcija į energingą, nors tamsų ir kiek maištingą Monikazės pasirodymą – absoliuti dauguma šildėsi saulėje susėdę ant pledų, stovėjo vos vienas kitas, o šokančių apskritai nebuvo. Ką gi, gal nuspręsta pataupyti jėgas Caribou.
Pasibaigus Monikazės pasirodymui po neilgos pertraukos ant scenos užlipo vakaro žvaigždė. Per tą laiką sutikti bičiuliai ir pažįstami dalinosi koncerto įspūdžiais. Vienas jų juokavo, kad per tris metus laukiant Caribou pasirodymo pasikeitė jo muzikinis skonis, todėl nebežino, ko tikėtis.
Aš iki koncerto žinojau vos kelis atlikėjo kūrinius, tad džiaugiausi retu malonumu eiti į renginį be jokių išankstinių lūkesčių, tiesiog priimant kiekvieną vakaro akimirką kaip naują atskleidžiamą slėpinį.
Koncertas prasidėjo kūriniu „New Jade“ iš naujausio, prieš du metus išleisto, Caribou albumo „Suddenly“. „Rolling Stones“ duotame interviu pats Dan‘as Snaith‘as šį albumą apibūdino kaip pilną nenušlifuotų kampų ir spąstų. Pastarajame kūrinyje šis apibūdinimas įgauna kūną – prasidėjęs laužytais R&B vokalo koliažais galiausiai jis virsta lyriška ir šviesia melodija.
Toliau sekė daugiau nei prieš dešimtmetį išleistas „Odessa“ iš albumo „Swim“, kurį atlikėjas išleido įkvėptas plaukimo pamokų metu patirtos povandeninės akustikos. Apskritai koncerte buvo paliesti visi šio atlikėjo kūrybos etapai, ką paklausyti rado ir tie, kuriems artimesnė ankstyvoji Caribou kūryba, ir tie, kurie atlikėjo pradėjo klausyti tik neseniai ir susižavėjo naujausiais jo darbais.
Žinoma, koncertas neapsiėjo be vieno populiariausių kūrinių, kurio greičiausiai laukė daugelis susirinkusių botanikos sode – „Our love“, tačiau man didesnį įspūdį paliko visai neseniai, praėjusiais metais, išleistas „You Can Do It“, dedikuotas mėnuo iki kūrinio pasirodymo mirusiam atlikėjo tėvui Victor‘ui Snaith‘ui (kuris, beje, kaip ir Dan‘as buvo matematikos mokslų daktaras).
Vis dėlto, ko gero net labiau nei muzika, kurią išgirdau (negaliu sakyti, kad šio atlikėjo kūryba – visiškai mano arbatos puodelis) man patiko jaukumas ir šiluma, sklindanti nuo scenos. Pradedant sceniniu įvaizdžiu – baltais marškinėliais ir šviesiomis kelnėmis – baigiant bendravimu su publika, entuziastingais ir kviečiančiais kūno judesiais, perregimos vasaros dienos nuotaika – viskas atrodė nuoširdu, tikra ir truputį vaikiška, tačiau tas vaikiškumas ne erzino, o kaip tik puikiai prisišliejo prie gaivių, svajingų ir saldžių kompozicijų. Šalia stovėję bičiuliai paantrino, kad stebėti koncertą buvo tiesiog labai miela.
Renginiui einant į pabaigą Caribou nuo scenos išreiškė palaikymą Ukrainai, užsimindamas, kad supranta, kaip neišprovokuota Rusijos agresija prieš suverenią valstybę veikia lietuvius, kurie jaučia artumą ukrainiečių tautai. Ši ir kitos mažos detalės, paverčiančios atlikėją ne tik profesionalu, ant scenos dirbančiu savo darbą, bet ir realiu asmeniu, kuris bendrauja ir jaučia sukūrė puikią vakaro atmosferą.
Paskutinė kompozicija, kurią atlikėjas sugrojo prieš užgęstant šviesoms ir žengiant į užkulisius buvo „Never Come Back“ – ko gero daugiausia liaupsių sulaukęs paskutinio atlikėjo albumo kūrinys, tačiau tuo koncertas, žinoma, nesibaigė. Stebint visą koncerto eigą buvo visiškai natūralu tikėtis, kad po minutės pertraukėlės ir žiūrovų prašymų Caribou vėl pasirodys paskutinei dainai – iki šiol populiariausiam hitui „Can‘t Do Without You“.
Jam nuskambėjus parkas ėmė pamažu tuštėti ir laukti kitų koncertų ir kitų klausytojų. Džiaugiuosi galėdama pasakyti, kad palikau šią erdvę įkvėpta ir pilnesnė patirčių, nei ateidama. Caribou greičiausiai niekada nebus tas atlikėjas, prie kurio dažnai grįšiu, ieškodama, kas įgarsintų mano dienas, tačiau įspūdis, kuris nusėdo atmintyje, yra vertingas ir tai, kad jį turiu, teikia džiaugsmo.
Jau vėliau, naktyje aptarinėjant koncertą su draugais ir ne draugais susipažinsiu su latviu, kuris į Vilnių atkeliavo tik dėl šio koncerto, besiruošdamas už dviejų savaičių keliauti į Nevados dykumoje vyksiantį „Burning Man“. Jis taip pat šypsodamasis spindinčiomis akim džiaugsis botanikos sode gauta patirtimi (nors prieš tai, kaip pasakojo, buvo sumaišęs sodus ir tik per plauką rado tą, kurio reikia) ir pasakos, kiek jaukumo ir šilumos rado koncerte. O ką jame atradote jūs?
