Indų sarodininkas Wajahat Khanas Lietuvoje koncertavo jau prieš kelerius metus. Tuomet vykusio koncerto programa buvo vientisesnė, nes skambėjo tik indų tradicinė muzika, atliekama specifiniais instrumentais. Šįkart koncerte dalyvavo ir Čiurlionio kvartetas, atlikęs Belos Bartoko Šeštąjį styginių kvartetą bei, kartu su Wajahat Khanu – pastarojo Kvintetą sarodui ir styginių kvartetui. Vakarietiškosios ir rytietiškosios muzikos tradicijos, rodos, sujungtos buvo tik dygsniais. Net ir Kvintete, kur tiesiogiai išryškėjo jų akistata, styginių kvartetas nuolankiai šoko pagal rytų lazdelę – matyt, Wajahat Khanas ne itin stengėsi atskleisti europietiškąjį jų identitetą.
Dviprasmišką įspūdį paliko smuikininkės Sarah Chang (JAV) pasirodymas. Nepaprastai vaiski technika ir porcelianinis emocijų šaltumas keistai derėjo, smuikininkei atliekant Sergejaus Prokofjevo Pirmąjį koncertą smuikui. Sarah Chang griežimo ekspresija panėšėjo į virtuoziškų pasažų, artikuliacijos precizikos ir išraiškingos dinamikos rinkinį be vidinės įtampos.
Jautria, elegantiška frazuote, turtingu violončelės garsu, kurio aromatas padvelkęs išsisklaidyva lyg rasos tirpsmas, imponavo Mischa Maisky (Rusija) muzikavimas; kone intymiausias buvo airių pianisto Barry Douglaso rečitalis, kuriame pianistas atliko Roberto Schumanno, Johanneso Brahmso ir Franzo Schuberto kūrinius fortepijonui.
Iš simfoninės muzikos opusų labiausiai įsiminė Ludwigo van Beethoveno Penktosios ir Sergejaus Prokofjevo “Klasikinės” simfonijų atlikimas. Suomių dirigentas Sakari Oramo, vadovavęs Birmingamo miesto simfoniniam orkestrui, įspūdingai valdė Beethoveno muzikoje slypinčius dramatiškus likimo taifūnus, sodrios pauzės ir tirštas orkestro tutti paliko siautulingų vėtrų įspūdį. Roberto Šerveniko diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras Sergejaus Prokofjevo “Klasikinę simfoniją” atliko nuotaikingai ir grakščiai, su lengvu polėkiu ir vos juntama švelnia ironija.
Portugalų dainininkė, šokėja ir aktorė Misia, atlikusi fado (tradicinės portugalų meilės dainos) žanro kūrinius, kiek nuvylė pasirodymo monotonija: galima buvo tikėtis daugiau sceninio judesio bei balso tembrų kaitos – pačios dainos, kurių tektų turinį dainininkė trumpai pristatydavo, nostalgiškos ir itin artimos viena kitai; Misia vokalas “Lietuvos” kino teatro salėje skambėjo kiek sausokai ir gan vienodai.
Paskutiniu festivalio akordu tradicičkai tapo džiazo muzikos gūsis. Šįmet Vilniuje svečiavosi JAV džiazo legenda pianistas Chickas Corea su savo grupe “Touchstone”. Šiltas bendravimas su publika ir pulsuojanti muzika – kūriniai iš seniau išleistų ir naujausio albumo – Chicko Corea gerbėjus žadino įsijungti į muzikos vyksmą.
