Iš tiesų, nemažai atsimenu iš viso to turo. Pamenu, iš koncerto į koncertą keliaudavome traukiniais. Tačiau tai netrukdė surengti įspūdingus šou. Žmonės buvo pamišę dėl „Sepultura“. Jūsų šalis atrodė nuniokota ir labai varginga. Tai mus šokiravo. Tačiau publika šėlo - tikrai puikiai praleidome laiką.
Ar įsivaizdavote, kokią situaciją tuo metu išgyveno neseniai priklausomybę atgavusi buvusi sovietinė respublika Lietuva?
Tuo metu mums viskas buvo nauja. Nedaugelis grupių išdrįsdavo groti tokiose šalyse. Galvoju, kad galbūt mūsų šou padėjo žmonėms atitrūkti nuo viso to politinio chaoso.
Grįžkime į šiandieną. Paskutiniojo jūsų albumo „Dante XXI“ turas tęsiasi jau daugiau nei metus. Ar nepavargote? Ar tiki, kad „Sepultura“ vis dar turės energijos šios vasaros koncertams po tokio ilgo ir sekinančio turo?
Taip, esu visiškai tuo įsitikinęs. Turime naują būgnininką Jeaną Dollabelą ir tai mus dar labiau motyvuoja. Kasdien tampame vis tvirtesne grupe. O patys koncertai einasi puikiai. Jaučiamės švieži ir kupini energijos, kuria ketiname pasidalinti su klausytojais.
O gal jau turite naujos medžiagos naujam albumui?
Neseniai pradėjom kurti naujus kūrinius. Albumą planuojame išleisti kitų metų pradžioje.
Tiesa, panašu, kad jūs leisdamiesi į turus labai daug dėmesio skiriate Europai. Ar galima teigti, jog Europos gerbėjai yra vieni iš jūsų mėgstamiausių?
Europa yra sunkiojo roko lopšys. Tai kontinentas, kuriame esame koncertavę daugiausiai per visą grupės karjerą. Organizacija ir fanai yra tiesiog puikūs ir mes čia jaučiamės kaip namie.
Kokius koncertus jūs dabar labiau mėgstate – stadioninius ar klubinius?
Mes vis dar grojame abiejų tipų koncertuose ir man asmeniškai patinka ir tie, ir tie. Aišku, jie skiriasi, tačiau visuose koncertuose groti yra smagu.
„Sepultura“ svetainėje esi paminėjęs, jog norėtum leistis į turą su U2. Kodėl būtent su U2?
U2 - viena iš didžiųjų grupių visoje muzikoje. Jie turi savo požiūrį, stiprią nuomonę, puikius dainų tekstus ir melodijas. Be to, labai gerbiu Bono už jo darbą padedant Afrikai.
Praėjo jau dešimt metų po Maxo (Cavaleros – „Sepultura“ įkūrėjo – aut. past) pasitraukimo iš grupės, jo brolis Igoris paliko jus praėjusias metais. Ką norėtum pasakyti gerbėjams, kurie nenustoja bambėti, jog dabartinė sudėtis nebėra tikroji „Sepultura“ ir pan.? Ar kada nors kirbėjo mintis iš tiesų pakeisti grupės pavadinimą ir pradėti naują projektą, kaip kai kurie gerbėjai „pataria“?
Na, mes niekada nesivadovaujame gerbėjų patarimais. Be to, „Sepultura“ dvasia vis dar labai gyva ir tikra. Ateikit į mūsų koncertus ir įvertinkite – štai juose „Sepultura“ yra „Sepultura“. Visa kita yra beprasmės šnekos. Mes jaučiame didelį palaikymą visuose pasaulio kampeliuose ir dėl to esame gyvi.
O ar seki Maxo karjerą? Ką galvoji apie jo grupę „Soulfly“?
Manau, kad nuolatinė narių kaita neleidžia šiai grupei susikurti savito stiliaus. O Maxas muzikine prasme vis dar gyvena 1996-aisiais.
Ar esate gavę pasiūlymų groti tame pačiame koncerte, kaip ir „Soulfly“? Kaip reaguotum, jei gautum toki pasiūlymą?
Dar neturėjome galimybės sugroti su „Soulfly“ tame pačiame koncerte, tačiau man nekiltų problemų dalytis scena su nei viena grupe.
Pereikime prie linksmesnių dalykų. Kiek žinau, esi futbolo atributikos kolekcionierius. Lietuvos futbolo federacijos prezidentas norėtų tau padovanoti mūsų rinktinės marškinėlius. Ar norėtum tai pakomentuoti?
Tai puiku! Man bus didelė garbė. Myliu futbolą, o jūsų šalies rinktinės marškinėlių savo kolekcijoje dar neturiu. Labai ačiū. Tikrai džiaugiuosi.
O ar pamalonintum mūsų publiką ir užsivilktum šiuos marškinėlius pasirodymo Vilniuje metu?
Aišku, sutarta!
Esi trijų vaikų tėvas. Ar jie turi polinkį į metalo muziką, kaip ir tėvas?
Na, kol kas tikrai ne. Jie mėgsta įvairią muziką.
Tavo paskutiniai žodžiai gerbėjams Lietuvoje...
Labai džiaugiuosi galimybe vėl sugroti jūsų šalyje. Praėjo labai daug laiko. Tad pažadu, kad „Sepultura“ gros kūrinius iš visų grupės karjeros laikotarpių.
