„Ruisrock" yra keistas miesto ir užmiesčio festivalių hibridas. Matyt, dėl to, kad Ruisallo yra kažkoks draustinis ar parkas. Pusiasalio teritorijoje draudžiama statyti palapines, automobiliai, bent jau festivalio dienomis, čia taip pat neįleidžiami. Festivalio kempingas buvo įrengtas maždaug už penkių kilometrų nuo koncertų aikštelių. Vargšai roko gerbėjai iš kitų miestų kasdien pėsčiomis keliavo ten ir atgal. Einant pirmyn spigino kaitri saulė, o naktį kojas pakirtinėjo per dieną patirti įspūdžiai. Vietiniai žiūrovai rinkosi dviračius, taigi po koncertų kelyje būdavo linksma.
„Ruisrock" yra vienas didžiausių Suomijos festivalių. Tradiciškai jis vyksta tris dienas, nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio vakaro. Šiemet čia grojo beveik penkiasdešimt grupių, o žiūrovų, kaip teigė organizatoriai, atvyko 22, 28 ir 25 tūkstančiai.
Penktadienis - darbo diena, tad koncertai prasidėjo apie penktą valandą ir vyko tik dviejose iš keturių didelių scenų. Žiūrovai rinkosi vangiai, aikštelės prisipildė žmonių tik apie vienuoliktą valandą, prieš pat didžiausios koncerto ir viso festivalio žvaigždės grupės „Rammstein" pasirodymą.
Penktadienį koncertavo ir pati įdomiausia „Ruisrock 2005" grupė - buvusio „Faith No More" vokalisto Mike'o Pattono projektas „Fantomas". Šios labai originalios grupės muzika neturi nieko bendra su „Faith No More" grunge roku. Labiausiai ji primena Franko Zappos kvailiojimus ir ritminę akrobatiką, pasunkintą greičiausiu "Napalm Death" grindcore.
M. Pattonas groja klavišiniais instrumentais ir valdo įvairius akustinius bei elektroninius efektus. Kartais sugriebdamas vieną ar abu iškart prieš jį stovinčius mikrofonus, jis burna išleidžia labai keistą burbuliavimą, cypčiojimus, krenkštimus ir panašiai, kurie dar apdorojami elektroniniais efektais.
Prieš „Fantomas" pasirodymą dėmesį patraukė ko gero didžiausias iš kada nors matytų būgnų komplektų su keturiais didžiaisiais būgnais, begale lėkščių ir trimis eilėmis būgnelių. Prieš išvykdamas perskaičiau, kad grupėje groja „Slayer" būgnininkas Dave'as Lombardo, todėl gerokai nustebau, kai M. Pattonas pranešė, jog su jais pasirodys Terry Bozzio, Vilniaus muzikos mėgėjams geriausiai žinomas iš daugybės įrašų su jau minėtu F. Zappa.
Išgirdęs "Fantomas" muzikavimą pagalvojau, kad nebuvo geresnio pasirinkimo. T. Bozio uraganinis temperamentas ir precizinė technika puikiai atitiko M. Pattono muzikinį ekscentriškumą. Kiti du grupės nariai - „Melvins" gitaristas Buzzas Osbourne'as ir pirmos M. Pattono grupės „Mr. Bungle" bosinis gitaristas Trevoras Dunnas - tarsi liko šešėlyje.
Panašu, kad suomių publika visai nesuprato, kas vyksta scenoje ir ką šie keisti žmonės veikia jų festivalyje. Muzikantai juto skandinavų pasimetimą ir juos net kažkiek paerzino.
„Rammstein" koncertui užsakė sceną, kuri turėjo išlaikyti 20 tonų pakabinamos įrangos. „Ruisrock" didžiojoje scenoje nebuvo nei pusės to svorio, bet to kas buvo, visiškai pakako nepaprastai efektingam ir techniniu požiūriu beveik tobulam šou. Palyginti su koncertu Vilniuje, apšvietimo, ugnies ir efektų buvo gal dvigubai daugiau. Vėl labai jautėsi, kad „Rammstein" pasirodymai yra smulkmeniškai planuojami ir repetuojami. Kitą vertus, improvizacijos su pirotechnika masinių renginių metu nėra sveikintinas reiškinys.
Šeštadienį festivalį užvaldė begalė nuobodžių vietinių devintojo dešimtmečio pradžios heavy metal ir gothic metal stiliaus grupių. Suomijos roko garbę iš dalies apgynė tik energingi, gerai susigroję ir smagūs „Zen Cafe" bei man nuo seno patinkantys „22-Pistepirkko". Pagaliau išsiaiškinau, kad suomių indie veteranų pavadinimas reiškia ne tai, ką gali pagalvoti lietuvių kalbą mokantis žmogus, o tiesiog „22 merginos iš taško".
Metalinė-gotinė diena logiškai pasibaigė grupės „H.I.M." pasirodymu didžiojoje scenoje. Techniniu ir muzikiniu požiūriu tvarkingą koncertą kiek gadino vokalisto Ville Vallo povyza, kuri tarsi teigė, kad jis ir jo grupė šiame kaime yra kiečiausi.
Sekmadienio dieną tikra atgaiva tapo škotų indie pop veteranų „Teenage Fanclub" koncertas. Jų melodingos ir nepretenzingos dainelės priminė geruosius „Beach Boys" laikus ir maloniai kontrastavo su „Ruisroke" dominuojančiu niūriu rimtumu. Prieš kelis metus atsikūrę suomių glam roko veteranai „Hanoi Rocks" skambėjo prastai, bet publiką palinksmino laidydami didžiulius spalvotus balionus ir debesis ryškiai geltonų blizgučių.
Smagiausiu paskutinės festivalio dienos akcentu tapo dvi puikios švedų grupės - „The Hives" ir „Hellacopters". Pirmieji, ištikimi pasirinktam neo mod stiliui, atrodė ne blogiau nei juodai baltuose vaizdo klipuose ir sugrojo nepaprastai energingą smagų koncertą. Ne mažiau už „The Hives" pasaulyje žinomi „Hellacopters" kiek nutolo nuo purvino, „garažinio" skambėjimo vardan paprasto, ritmiško ir išraiškingo sunkiojo roko.
Publika labai entuziastingai priėmė olandų operinio metalo grupę „Within Temptation", bet sekmadienio pagrindinės žvaigždės „Paradise Lost" pasirodymo sulaukė nedaugiau kaip trečdalis žiūrovų.